Kovo 29 d. Tarybos posėdis įsmins ilgam. Nes tokio posėdžio, kurio darbotvarkei patvirtinti prireiktų valandos, matyt, greitai nebus. Tikiuosi, kad nepavyks ir „pagerinti“ rekordo, kuris pasiektas svarstant klausimą „Dėl klasių komplektų skaičiaus ir mokinių skaičiaus vidurkio klasėse pagal vykdomas bendrojo ugdymo programas, priešmokyklinio ugdymo grupių skaičiaus ir vaikų skaičiaus vidurkio grupėse Panevėžio miesto bendrojo ugdymo mokyklose 2012–2013 mokslo metams patvirtinimo“. Vargu, ar pavyktų atspėti kiek gi sugaišta laiko, kol pasigirdo griausmingi dalyvausiųjų plojimai. Plojo atėję išgirsti nuosprendžio neabejingi mokyklų likimui švietimiečiai. Plojo griausmingai, išgirdę sprendimą, kad projektas, kurį taip įnirtingai bandė „prastumti“ vicemerės R.Eitmonės aplinka, neturės teisės virsti dokumentu, kurį privalu vykdyti. Nugalėjo sveikas protas, nes dauguma Tarybos narių suvokė, kad negalima „važiuoti buldozeriu“ per švietimo sistemą. Mokyklos niekada nebuvo ir nebus verslo įmonėmis, gaminančiomis pelną. Taip, jos duoda pelną, tačiau tokį, kuris nepamatuojamas kilogramais, metrais, litrais ar kitokiais mato vienetais. Mokykla ugdo žmogų – mūsų ateitį, būsimą mokytoją, inžinierių, statybininką, politiką. Ir tik tie žmonės, kurie turėjo gerus mokytojus, „jaučia“, kas yra tiesa, o kas – tik pusę tiesos.      

Šiandienos posėdis parodė, kad visada tylėdavę ir paklusdavę valdžios sprendimams mokytojai, nepabijojo pasakyti tiesos. Karčios, deginančios akis ir skruostus. Ir kaip buvo nemalonu, kai tik ką pasakyti politikės, užimančios aukštą postą vicemerės žodžiai apie švietimo reformos naudą ir siekį tiesos mokyklų pertvarkos procese, subliuško vos tik į tribūną išėjo M.Karkos pagrindinės mokyklos direktorius Alfredas Paberžis. Jis be jokių užuolankų išdėstė, kad vicemerė pernelyg uoliai kišosi į procesus, vykstančius švietimo bendruomenėje.

Sunku „nuryti“ karčią tiesą, todėl vicemerės žodžiai: „Gerbiamas direktoriau, tai jau nebe pirmas kartas, kada jūs šmeižiate mane ir patikėkite aš kreipsiuos į teisėsaugą dėl šmeižto“, nuskambėjo taip neskaniai, kad ne vienam Tarybos nariui buvo gėda. Gėda už neišlaikytą politiko brandos egzaminą. O balsavimas parodė, kad sprendimai, „siūti baltais siūlais“ bado akis. Po pasmerktoms sunykti mokykloms teigiamo sprendimo, lengviau atsikvėpė ir supriešinta Taryba, ir švietimo bendruomenės. Nuo šiandien pastarosios turės įrodyti, ko kuri mokykla verta. Ir tą vertę nulems tikrai ne pastatai, ne renovuotos sienos, o MOKYTOJAS, sugebantis priversti pamilti raidę, žodį, žmogų ir miestą. Ir priimti teisingą sprendimą netgi tada, kai reikia prisipažinti kažkada suklydus.

Kovo 11-osios išvakarėse Tarybos narių el.pašto dėžutes pasiekė vicemerės Reginos Eitmonės laiškas. Atvertę jį, manau, ne vienas nustebome, nes vietoj šventinio sveikinimo išvydome skaičius apie Pradinės mokyklos nuostolingumą dėl blogai sukomplektuotų klasių. Laiške pabrėžiama, kad pradinių klasių mokinių skaičiaus vidurkis klasėje turi būti 22 mokiniai, o Pradinės mokyklos vidurkis pirmose ir antrose klasėse – 21,5 mokinių. Ar tai katastrofa? Savaime suprantama, kad ne, nes mokinių skaičius mokslo metais turi tendenciją kisti,- vienose klasėse jų sumažėja, kitose – padidėja, ir tai lemia daugybė faktorių, kuriuos visi žinome, arba galime nesunkiai išsiaiškinti. Ir įtakoti, manau, tikrai ne mūsų jėgoms. Ar tik ne vicemerės nenoras įsiklausyti į švietimo bendruomenių, švietimo profsąjungų , dalies Tarybos narių raginimus baigti nevykusią reformą ir keistokus užmojus uždaryti dalį miesto mokyklų, privertė brūkštelėti Tarybos nariams laišką su skaičiais ir aritmetiniais veiksmais, taip pademonstruojant savo sugebėjimus kuruoti švietimą?

Žinoti skaičius yra gerai. Tačiau skaičiuose matyti tik galimus aritmetinius veiksmus – matyt, per maža tiems, kuriems patikėti aukšti postai. Iš šitų postų turėtų būti matoma perspektyva, jei jau ne dešimtmečiui, tai bent penkeriems metams. Juolab kad vis garsiau pasigirsta balsai, kad mūsų švietimo reforma juda ne visai tinkama kryptimi. Gyvenimas ne kartą yra parodęs, kad ne visada laimima tada, kai „imama“ šturmu. Tad ar ne pats laikas sustoti ir pamąstyti: ko mes siekiame reforma?

Jeigu siekiame taupyti – nebūtina uždaryti mokyklas, yra daug kitų būdų tai padaryti. Tik reikia mąstyti, o ne užsispyrusiai siekti bet kokiom priemonėm jas uždaryti, negalvojant nei apie pasėkmes, nei apie miesto ateitį. Nereikia aritmetinių veiksmų tam, kad apsispręstum ir siektum išlaikyti mokyklas, tegu ir mažesnes. Tiems, kurie teigia, kad išlaikyti mažas mokyklas – nuostolinga, norisi priminti, kad išlaikyti visas švietimo įstaigas yra nuostolinga, jeigu tik matuojame biudžeto eilute. Tačiau skirdami pinigus iš biudžeto, turime galvoti, kad juos skiriame ateities žmogui – išmokyti ir išugdyti šalies patriotą, būsimą mediką, inžinierių, konstruktorių, teisininką, aktorių, mokytoją, sportininką, politiką ir...lyderį, sugebantį skaičiuose įžvelgti miesto ir Lietuvos ateitį.

Tarybos nariai, dirbantys Liberalų sąjūdžio, Darbo partijos ir Valstiečių liaudininkų frakcijose ir nepriklausantys valdančiajai daugumai, nesulaukę kvietimo iš valdančiosios daugumos pasikalbėti apie švietimo tinklo pertvarką ir apie užmačias uždaryti mokyklas, nusprendėme imtis iniciatyvos. Netylantys skambučiai, elektroniniai laiškai leido daryti išvadą, kad apie tai nesikalbama ir su švietimo bendruomenėmis. Tad pirmąją pavasario dieną pakvietėme į savivaldybės salę pasikalbėti švietimo bendruomenių, švietimo profsąjungų atstovus, savivaldybės Tarybos mokslo, švietimo ir jaunimo komiteto narius, miesto vadovus išsiaiškinti, kodėl taip siekiama uždaryti mokyklas. Argi tik pinigų trūkumas veja daryti reformą, apie ją neinformavus jei jau ne visą švietimo bendruomenę, tai bent planuojamų uždaryti mokyklų kolektyvus? Kita vertus, kas davė teisę žmonių rinktai valdžiai nuspręsti už juos, kaip petvarkyti švietimo tinklą, jeigu iš tiesų trūksta pinigų mokykloms išlaikyti? Mokyklos nėra valdžios, šiandien sėdinčios savivaldybėje, nuosavybė. Juk ne valdžia iš savo, tegu ir ne visai plonų piniginių, išlaiko mokyklas. Jas išlaiko mieste dirbantys ir mokesčius mokantys žmonės. Taigi jų nuomonė gerokai svarbesnė nei įsivaizduoja švietimo reformą sumaniusieji (sumaniusios?). Gal tai žinodami meras, vicemerė, administracijos direktorė ir jos pavaduotojai taip skubina įgyvendinti kabinete gimusią pertvarką?

Geriems valdžios sumanymams niekas neprieštarautų, tačiau abejotiniems – ne tik reikia, bet ir būtina prieštarauti. Apie tai kalbėjo praktiškai visi pasisakantieji, o Tarybos narys, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Algis Čeponis, pareiškęs, jog būtina pritarti pasiūlytai švietimo reformai , - t.y. mokyklų uždarymui, niekaip nesugebėjo pagrįsti, kodėl reikia uždaryti mokyklas, ar tikrai nėra kitų būdų sutaupyti trūkstamų lėšų. Bet labiausiai, žinoma, pribloškė Tarybos nario, frakcijos „Už pažangų Panevėžį“ pirmininko Kęstučio Lukoševičiaus pareiškimas, kad kaip reformuoti švietimo sistemą Panevėžyje geriausiai žino savivaldybės Švietimo skyrius ir patikinimas susirinkusiųjų, kad jis yra nepriklausomas žmogus Taryboje. Salei suošus ir išdrįsus pareikšti, kad kiekvienas į Tarybą išrinktas žmogus yra priklausomas nuo rinkėjų, K.Lukoševičius turėjo sutikti su salės nuomone. Ponui Kęstučiui norisi priminti vieną labai svarbią detalę: ne Švietimo skyrius, o mes, politikai, formuojame švietimo strategiją. Švietimo skyrius yra tik politikos, kurią mes suformuojame ir dėl kurios pasisakome balsuodami, vykdytojas.

Ką mano meras V.Satkevičius, vicemerė R.Eitmonė, administracijos direkorė K.Vareikienė, jos pavaduotoja J.Gaidžiūnaitė, susirinkusiems nebuvo lemta išgirsti. Jie ignoravo susitikimą. O gal tiesiog, kaip pareiškė valdančiosios daugumos atstovas Mantas Leliukas, šiandien nebeaišku, kas yra dauguma, tad nebeaišku ir kas turi įvardinti, kodėl sugalvota TOKIA neapgalvota ir skaičiais nepamatuota reforma. Taškas nepadėtas. Mums, esantiems Tarybos mažumoje, švietimiečių pasiūlymas STABDYTI REFORMĄ, lygus raginimui dirbti mus rinktų žmonių labui. Vilties suteikia ir Tarybos nario – Tado Labučio pasisakymas: „Aš esu valdančiojoje daugumoje, tačiau tokiai švietimo reformai nepritariu“. Turiu vilties, kad susitikime tyliai sėdėjęs ir garsiai neišsakęs nuomonės dar vienas valdančiosios daugumos atstovas socialdemokratas, buvęs mokyklos direktorius Rimantas Misiūnas, tyliai mąstė taip pat.

    Vasario 24 d. vykusiame Tarybos posėdyje ilgai nesisekė patvirtinti darbotvarkės. Mat nepriklausantys valdančiajai daugumai (vienas kitas ir priklausantis) siūlė atidėti klausimus, susijusius su pinigais, kurių Savivaldybė neturi. Valdančioji dauguma bet kokia kaina ragino, pyko ir net užsikirsdama aiškino, kad reikia svarstyti, reikia projektams pritarti, nes kitaip iškyla GRĖSMĖ netekti taip vadinamų europinių pinigų. Betgi prie tų „europinių“ reikia pridėti ir savų. O biudžetas tai toks skylėtas, kad net lopo nebeįmanoma uždėti. Bet... yra bankai, kurie teikia paskolas. Taigi, vieną paskolą paimi, po to – kitą, su antrąja uždengi pirmąją, o po to vėl veiksmą kartoji iš naujo. Išminties tokiam sprendimui didelės nereikia. Bet, kaip sakoma, tiek to. Ima tai ima, gal kada atiduos. Bet kam imti tokio dydžio, kokio prašo paslaptingas konkurso laimėtojas, nepajėgė išaiškinti nei Savivaldybės administracijos direktorė Kristina Vareikienė, nei jos pavaldiniai. Visi tarsi užprogramuoti kartojo: skelbėme konkursą, atvirą, viešą, bet mažiausią kainą būsimas rangovas pasiūlė tokią, kad neužtenka pinigų, kurie liko po to, kai buvęs rangovas vienašališkai nutraukė sutartį. Tuomet, savaime suprantama, visiems, ne tik nepriklausantiems valdančiajai daugumai, kilo klausimas: kiek dalyvavo konkurse?   Išgirdo atsakymą, kad... vienas ir kad jo, šiukštu, negalima įvardyti, nes sutartis nepasirašyta. Tuomet buvo sugrįžta, kaip sakoma, prie ištakų, į 2009-uosius, kai rangovas laimėjo konkusą pasiūlęs itin mažą kainą. Bet tuomet nė vienam iš specialistų nekilo mintis, kad už tokią kainą rangovas sunkiai suremontuos darželį ir kad galbūt verta naikinti pirkimą ir skelbti naują konkursą. Sutartis buvo pasirašyta, nes buvo įsibėgėjusi krizė ir tikėtasi vienu šūviu nušauti kelis kiškius – už turimą sumą sutvarkyti kelis darželius. Džiaugsmas buvo trumpas, nes, vos tik pajudėjo darbai, yla, kaip sakoma, pradėjo lįsti iš maišo. Rangovas prašneko, kad trūksta lėšų. Neskyrus jų iš biudžeto ir paraginus sutvarkyti įstaigas už konkursuose laimėtas sumas, rangovas ėmė ir nutraukė sutartį. Vienašališkai. Vėl buvo paskelbtas naujas konkursas. Jau yra ir laimėtojas. Vis dar paslaptingas. Tačiau paslapties skraistei nukritus (valdančioji dauguma pravėrė vartelius Tarybos posėdyje), gali paaiškėti, kad rangovas tas pats, kuris vienašališkai nutraukė sutartį. Tarybos posėdyje nušurmuliavo mintis, kad kas gali paneigti, jog taip nebus. Tokių neatsirado. Taigi kaip toj pasakoj – užkliuvo varčios ir vėl iš pradžios. Tik kaip tada ginamas viešasis interesas?

   Žiūrėkite, kokia „graži“ dėlionė. Skelbtą konkursą laimi pasiūlydamas mažiausią kainą. Paaiškėja, kad trūksta pinigų darbams atlikti. Nutrauki vienašališkai sutartį, nes žinai, kad bus paskelbtas naujas konkursas. Paskelbia. Vėl dalyvauji. Vėl laimi. Pasiūlai tokią kainą, už kurią sėmingai baigsi darbus ir dar turėsi pelno.

     Tik kas atsakys kodėl Savivaldybės administracija neatsisako žaisti tokio žaidimo arba kodėl nekeičia žaidimo taisyklių?

Jau kuris laikas švietimą kuruojančios damos – Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja Janina Gaidžiūnaitė ir vicemerė Regina Eitmonė – demonstruoja išmintį: vienintelis kelias užlopyti praskolintą biudžetą – uždaryti kelias mokyklas. Joms nereikia nei ekonominio pagrindimo, nei noro ieškoti kitų galimybių surasti trūkstamas lėšas. Beje, niekas ir nesuskaičiavo, ar tikrai uždarius kelias mokyklas bus išspręstos svarbiausios miesto problemos. Esu įsitikinusi, kad jų ne sumažės, o padaugės. Pirmiausia padaugės mieste bedarbių, nors ir taip jų jau per 11 proc. Bet ar tai kam nors svarbu? Įsikabinusios kėdžių, jos sugebėjo taip suorganizuoti darbo grupės darbą, kad darbo grupės Panevėžio miesto mokyklų tinklo pertvarkos 2012–2015 metų bendrojo plano projekto pagrindinėms nuostatoms parengti nariai, tiesiogiai pavaldūs Savivaldybės administracijai, tarsi parade kilnojo rankas balsuodami už savų kolegų išvarymą į gatvę be jokios sąžinės graužaties.

Darbo grupėje dirbantys politikai, profsąjungų atstovai, aiškiai pasisakantys už kitų būdų pasiekti finansinę gerovę miesto švietimo sistemoje paieškas, liko neišgirsti. Liūdniausia, kad kurčia valdžia ir švietimo bendruomenių balsui, nes didžioji jų dalis turi kitą nuomonę nei administracijos direktorė, vicemerė. Didžioji dalis švietimo bendruomenių, apsvarsčiusios Švietimo skyriaus specialistų parengtas gaires ir variantus, pasisakė už tai, kad visos mokyklos išliktų, kad kiekviename mikrorajone būtų progimnazija, pagrindinė mokykla ir gimnazija. Deja, šio varianto darbo grupė neaptarinėjo. Panorus svarstyti, greitai buvo atsisveikinta iki kito posėdžio. O kitam posėdžiui jau buvo susuktas kitas būdas primesti iš anksto suplanuotiems veiksmams įgyvendinti – miestas suskirstytas į ... keturis mikrorajonus. Švietimo kuratoriams Pilėnai priklauso Žemaičių mikrorajonui, Centro mikrorajonas suplaktas su Smėlynės, o Tulpių mikrorajonas visai panaikintas. Štai toks genialus planas pateikiamas darbo grupei, kurios kritinę masę sudaro paklusnūs administracijos tarnai. Štai kokiais būdais pasiūlymai sunaikinti dalį mažesnių mokyklų nesunkiai randa pritarimą.

Ponių stumiamas buldozeris išriedėjo. Nejaugi tik toks strateginis mąstymas ir kitų valdančiųjų? Vis dėlto gal yra bent kelios protingos galvos, suvokiančios, kad sugriauti mokyklą yra pakankamai lengva, tačiau ją pastatyti – gerokai sunkesnė užduotis. Juolab kad turime pavyzdžių. Pilėnų mikrorajonas taip ir liko su būsimos mokyklos griaučiais...Tad ar ne protingiau suremti pečius, pamiklinti protus ir išlaikyti esamą švietimo tinklą su tam tikromis korekcijomis, užsibrėžiant tikslą turėti mažas, patrauklias mokyklas. Juk pasiekti gerų rezultatų bei sukurti jaukią ir draugišką aplinką žymiau paprasčiau kompaktiškoje mokykloje. O ar dar yra svarbesnių tikslų, kaip tikslas išmokslinti jauną žmogų?

Manau, kad pakėlusiųjų rankas už mokyklų naikinimo pradžią pavardes turi žinoti visuomenė. Tai socialdemokratės vicemerė Regina Eitmonė ir administracijos direktorė Janina Gaidžiūnaitė, Tarybos narys Panevėžio kolegijos dėstytojas Kęstutis Lukoševičius, Švietimo skyriaus vedėjas Dainius Šipelis ir specialistai Eugenijus Kuchalskis bei Zita Satkauskienė, Savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vedėja Daiva Svirelienė, „Vyturio“ gimnazijos direktorė Vitalija Dziuričienė, darželių direktorės Regina Mikalauskienė, Aldona Morkūnienė, Valerija Dorošenkienė.