Parodoje pristatoma tekstilė, kaip veikiantis elementas, apnuogina šiuolaikinio meno tendencijas, technologijų ir dizaino rakursus, socialinių reiškinių terpę, įprasmina ir integruoja komunikaciją, veikia kaip klimato kaitos problemas aktualizuojantis instrumentas, atliepiantis poreikius ir brėžiantis ateities gaires. Nėra aplinkos ir aplinkybių, kur nebūtų tekstilės pėdsakų. Taigi, kas gi yra šios parodos kūrinius rišantis kodavimo elementas? Į klausimą atsakys parodos pavadinimas „S/Kietas K/Raštas“.

Kraštas – Žemės (geografinė) vieta, kurioje gimsta tos pačios tautos žmonės. Koks vaizdinys iškyla pagalvojus apie gimtąjį kraštą? Ar tai protėviai milžinai, palikę pėdsaką istoriniuose vadovėliuose? O gal Vaivos juostomis nuaustos vaivorykštės po lietaus, kuris davė vardą mūsų tautai? Kas esame mes ir kokie bus mūsų vaikai? Kur mūsų ribos ir vieta žemėlapyje? Kur ir kokio dydžio mūsų vieta pasaulyje?

Skietas – audimo staklių dalis, primušanti ataudus prie prieaudų, formuojanti lygų kraštą ir reguliuojanti audinio kelią. Tai riba, skirianti laisvus metmenis nuo supinto audinio, simbolinė skirtis tarp praeities ir rytojaus. Proceso metu gimsta audinys – išgrynintas, pasakojantis istorijas ir tiesiantis patirtimis nuklotą kelią iš praeities į ateitį.

Kietas – neminkštas, atsparus, nepasiduodantis aplinkos poveikiui. Kietumas tartum priešprieša tekstilei, kuri dažnam asocijuojasi su minkštumu. Tačiau parodoje demonstruojami metalo audiniai tiesiogiai ir metaforiškai diskutuoja apie kietą tekstilę.

Raštas – piktografinis – mintį perteikiantis piešiniu, ideografinis – vaizduojantis žodį morfemu, fonografinis – žymintis žodį rašmeniu, tekstilinis – ritmiškai atkartojantis bazinį audinio struktūros ir kompozicijos modulį.