Panevėžyje - Lino Liandzbergio tapybos kontrastai ir paradoksai
Spalio 10-lapkričio 4 dienomis LDS Panevėžio skyriaus „Galerijoje XX“ veiks Lino Liandzbergio tapybos darbų paroda „Ikaro kronikos“. Atidarymas - spalio 10 d. 17 val.
L. Liandzbergis – žinomas viduriniosios kartos lietuvių menininkas: tapytojas, performansų kūrėjas, parodų kuratorius. Išbandė įvairius meninės raiškos būdus.
Iškart po studijų Vilniaus dailės akademijoje įsijungęs į grupės „Žalias lapas“ veiklą, netruko pasinerti į performanso meną. Atgimimo laikotarpiu, kai novatoriškų kūrybinių strategijų vaidmuo Lietuvos kultūroje buvo itin aktualus, su Džiugu Katinu pradėjo organizuoti garsiuosius Vilniaus performanso festivalius. Tačiau svarbiausia dailininko kūrybos sritis, įdomių eksperimentų, saviraiškos laukas buvo ir tebėra tapyba.
Ankstyvojoje kūryboje naudojęs abstraktaus ekspresionizmo meninę kalbą, L. Liandzbergis ilgainiui susidomėjo popmeno plastika ir potekstėmis. Šis kelias lietuvių tapyboje iki šiol nėra pramintas, ypač – tarp menininko kartos tapytojų. Popmene dailininką traukia ne tik dekoratyvios, plakatiškos formos, banalią kasdienybę atspindintys daiktai, herojai, situacijos. L. Liandzbergio tapyba paprastai yra socialiai angažuota, prabyla kartais filosofinėmis, kartais ironiškomis įžvalgomis apie šiuolaikinio individo būtį, vartotojišką kultūrą, dabarties ir istorijos santykį, mokslo, technologijų pažangą ir paradoksus.
Maždaug 10 pastarųjų metų dailininko drobės skyla į kelias persipinančias grupes. Tai kūriniai, kuriuose karaliauja popmeno dvasia – šaltokas, preciziškas, nešališkas žvilgsnis į vaizduojamą objektą, švarios, išgrynintos formos. Kituose paveiksluose L. Liandzbergis savitai sulieja iš pirmo žvilgsnio visiškai nederančius elementus – tai subtilūs romantizmo, kartais klasicizmo tapyba dvelkiantys peizažai, architektūros motyvai su rėksmingų spalvų elementais, tarsi atkeliavusiais iš virtualios, antrinės realybės. Pasak paties menininko, tai lyg įkyrūs lipdukai arba svetimkūniai, verčiantys susimąstyti apie žmogiškosios prigimties ypatumus, fatališką šiuolaikinio žmogaus ir gamtos pasaulio atitolimą.
Kontrastas tarp harmoningo fono ir dekoratyvių formų L. Liandzbergio paveiksluose dažniausiai itin ryškus ir net erzina. Menininkas sąmoningai siekia tokio poveikio – paradoksaliose, eklektiškose kompozicijose visada slypi ir konceptualus užtaisas, mįslė, netikėtumas, kurį norisi iššifruoti, perprasti.
Pagal menotyrininkės Kristinos Stančienės įžvalgas inf. parengė Ryšių su visuomene skyrius
