Kita stotelė Utenoje buvo ne mažiau įspūdinga, bet liūdnesnė. Laisvės kovų muziejus. Įėję į buvusią siauruko geležinkelio stotį sutikome būrį žmonių. Deja, jie ten stovi visą laiką. Ekspozicija muziejuje parengta istorinių kontrastų principu, ją sudaro 6 dalys, pasakojančios apie totalitarinių režimų patirtis, gretinančios jas.
Paskutinė mūsų stotelė-Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyba. Čia ne tik klausėmės pasakojimų apie rašytojus, bet ir turėjome galimybę klojimo teatre, buvusiame tvarte, pasižiūrėti spektaklį "Amerika pirtyje". Ši pjesė, vaidinama 120 metų, primena apie lietuvių kalbos grožį. Esame įpratę klausyti, kaip scenoje kalbama žemaitiškai, o šį kartą klausėmės"vertimo" į lietuvišką kalbą. Tiesa, mūsų klausą žavėjo uteniškių šnekta.
Nuotaikos nedrumstė nei rudeninis lietus, nei šaltokas vėjas. Visą kelionę mus lydėjo raudonos šermukšnių kekės-paguodos medelis.

Zita Kazlauskienė