Vietos savivalda, kaip valstybės santvarkos pagrindas, yra viena svarbiausių mūsų demokratinio gyvenimo sudėtinių dalių. Toks valstybės reikalų tvarkymas, į kurį plačiai įtraukiami piliečiai, - mūsų demokratinės valstybės bruožas. Taip norėtųsi pasakyti apie mūsų bendruosius savivaldos namus. Deja, grupiniai ir partiniai interesai užgožia viską. Grynai ūkinių reikalų politizavimas veda į visuomenės narių supriešinimą, skeptišką požiūrį į demokratinį gyvenimą ir net valstybę.

                      Kas yra valstybė, kokia jos prigimtis ir tikslai, kas sudaro valdžią ir kam ji tarnauja? Tai klausimai, kurie jau seniai domina tiek valdančiuosius, tiek valdomuosius. Šiandien net gatvėse kiekvienas galime reikšti savo nuomonę, kas yra „gera“, o kas „bloga“ valdžia, ką jie „ten, valdžioje, išdarinėja“, daro „ne taip ir ką turėtų pakeisti“... Šiandien šis šnekėjimas taip pat yra vertybė, dėl kurios seniau vykdavo nuožmios kovos.

                      Daugelio piliečių nuomone, politika yra neaiškus, neretai ir visai nesuprantamas dalykas. Ypač kai apie tai kalbama partijų politikos aspektu. Į ją žiūrima kaip į kažką neįdomaus, kas vyksta toliau ar arčiau, bet ne šalia gyvenančio žmogaus. Rimčiau susidomima tik tada, kai pajuntama, kad padidėjo mokesčiai ar rinkliavos, apribotos ar panaikintos teisės, sumažintos nuolaidos, nustojama teikti paslaugas.

                      Visi visuomenėje vykstantys procesai yra politinės prigimties. Politika apima visas gyvenimo sritis. Savivaldybė taip pat negali likti šalia politikos. Jai būdinga rinktis iš įvairių alternatyvų, siekti vietos gyvenimo sąlygas labiau priartinti prie žmogaus, labiau taikyti teisėtumą ir socialinį teisingumą, siekti išlaikyti mus supančią aplinką kaip gyvenimo pagrindą. Įvairių tokio pobūdžio klausimų svarstymai ir pasirinkimas iš skirtingų, viena kitai prieštaraujančių alternatyvų yra būdingas politikos bruožas.

                                                         Žvilgsnis iš praeities

                      Valdžia, kaip vienas didžiausių žmonijos istorijos laimėjimų, gimė senovės Graikijoje. Dar V a. per. Kr. Graikijos miestuose-valstybėse (poliuose) visi gyventojai galėdavo reguliariai susirinkti ir priimti nutarimus svarbiausiais gyvenimo klausimais, išsirinkti pareigūnus, kuriems būdavo pavedama nutarimus įgyvendinti. Tai buvo pirmoji tiesioginės demokratijos išraiška. Savo prasme „demokratija“ reiškė liaudies valdžią, nes iš tikrųjų polio valdžia buvo visi jo piliečiai. Tiesa, piliečiais galėjo būti tik vyrai. Moterys ir svetimšaliai, jau nekalbant apie vaikus, neturėjo piliečių teisių ir negalėjo dalyvauti valstybės valdyme. Graikų filosofas Platonas traktate „Valstybė“ pateikė idealios valstybės modelį. Jis akcentavo, kad valstybei vadovauti turi teisingi ir protingi žmonės. Platonas juos vadino filosofais. Pasak mąstytojo, filosofai turi įgyvendinti tai, kas teisinga ir protinga. O vienintelis filosofo tikslas - gyventi valstybės rūpesčiais ir tapti valstybės valdytoju. Platonas teigė, kad politikas turi išmanyti, kas yra gėris valstybei, ir suprasti palankių bei nepalankių veiksnių veikimą. Toks žinojimas ir atskiria tikrą politiką nuo netikro...

                                                Šiuolaikinės demokratijos ištakos

         Jų ieškoti reikia XVII-XVIII a. Vakarų Europoje. Šiuolaikinių modernių valstybių formavimosi pradžia - XVIII a. pabaigos Prancūzijos didžioji revoliucija. Rašytojas, politikas, teisės žinovas Šarlis Monteskjė knygoje „Apie įstatymų dvasią“ išskyrė tris valstybės tipus: despotiją, kai vienas valdo visus. Svarbiausias šios santvarkos principas - baimė. Monarchija - kada valdo vienas asmuo, bet pagal įstatymus. Čia galiojantis principas - garbė. Respublikoje kiekvienas žmogus yra valdžios atstovas ir pavaldinys. Svarbiausias principas - dora, o pagrindinis valstybės uždavinys - užtikrinti tvarką ir piliečių teises. Tai įmanoma tada, kai įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso tautai. Laisvi piliečiai renka savo atstovus, išreiškiančius tautos valią.

Piliečiai savivaldoje: ar tik dalyvauti rinkimuose?

                      Svarbiausias dalykas, kuo pasireiškia piliečio dalyvavimas vietos savivaldoje, yra Konstitucijoje įtvirtinta jo teisė dalyvauti visuotiniuose, tiesioginiuose, laisvuose, lygiuose ir slaptuose rinkimuose. Pilietis pareiškia savo valią, kas atstovaus jo interesams savivaldybėje. Tačiau ar tik tuo turi baigtis piliečių misija? Konstitucijoje ir įstatymuose numatytos piliečių dalyvavimo savivaldoje formos. Vietos savivaldos įstatymas skelbia, kad vienas pagrindinių savivaldos principų yra šis: savivaldos institucijos sudaro sąlygas vietos gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjimą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas.

                      Kitas klausimas, kaip ir ar iš viso pasinaudojama tomis formomis. Ar teko girdėti, kad paprastas gyventojas parengtų savivaldybės tarybos sprendimo projektą arba teiktų tarybos nariams sprendimo projektą? Arba dėl svarbių savivaldybės reikalų būtų šaukiamas piliečių arba gyventojų susirinkimas? Kaip informacinis ar diskusijos forma toks susirinkimas yra įmanomas, bet ne daugiau. Apie gyventojų klausimų valandas galime tik pasvajoti. Jų metu gali būti keliami klausimai, susiję su savivaldos reikalais, teikiami pasiūlymai, iniciatyvos, išklausomi gyventojai, kuriuos tiesiogiai liečia svarstomi dalykai. Skeptikai atsakytų: žmonės nerodo iniciatyvos, nėra aktyvūs. Manyčiau, piliečiai netiki, kad jų nuomonė yra svarbi, verta tolesnio svarstymo ir sprendimų priėmimo. Šių ir kitų tiesioginės demokratijos elementų panaudojimas skatintų piliečius aktyviau dalyvauti sprendžiant savivaldos reikalus.

             Juozas Brazauskas, istorikas, Panevėžio miesto tarybos narys