Kalba – bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Ilgiau pabendravus, iš žmogaus kalbos galima spręsti apie jo išsimokslinimą, išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę. Nustatyta, kad tie, kurių turtinga, išlavinta kalba, aiškiau mąsto, tiksliau reiškia savo mintis.

Lietuvių bendrinė kalba – tai pagal tam tikrus principus ir kriterijus sunorminta kalba. Kalbos norma laikomi įprasti, nusistovėję, kalbos praktikoje įtvirtinti kalbos variantai, jų vartojimo įgūdžiai ir taisyklės. Kalbos normų pažeidimas yra kalbos klaida. Labai didelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, kurios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos normas.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vidaus administravimo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vyriausiasis specialistas kontroliuoja, kaip Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje visose viešojo gyvenimo srityse laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus.

Atsakingi asmenys

Dokumentų valdymo poskyrio vyriausioji specialistė Loreta Vasilevičienė

Tel. (8 45) 50 12 89

El. p. [email protected]

Dokumentų valdymo poskyrio vyriausioji specialistė Agnė Pakalnė

Tel. (8 45) 50 44 92

El. p. [email protected]

Kaip taisyklingai parašyti kovos menų pavadinimus?

Kovos menai – tai savito stiliaus kova, grumtynės be šaunamųjų ginklų, dažniausiai tarp dviejų asmenų. Kiekvienas kovinis menas turi savitą stilių, unikalių bruožų, tačiau visų jų bendra savybė yra sistemingas technikos panaudojimas kovoje. Šiais menais užsiimantys sportininkai tobulina savigynos įgūdžius, fizinę ištvermę ir jėgą. Tai ne tik fizinis, tačiau ir psichologinis išbandymas. Todėl Tolimuosiuose Rytuose koviniai menai turi tiesioginį ryšį su šio regiono religijomis ir tautų tradicijomis.

Kovos menų terminas Europoje atsirado tik XV a., nors Rytuose jis vyravo jau gilioje senovėje. „Sporto terminų žodyne“ teikiamas vartoti Rytų dvikovų, o ne kovos menų terminas. Tačiau vartosenoje labiau paplito junginys kovõs menaĩ, taigi ir šis junginys gali būti vartojamas.

Kovos menai populiarūs visame pasaulyje, jų rūšių yra daug. Kadangi lietuviškų terminų šioms sporto šakoms įvardyti neturime, juos pasiskoliname iš kitų kalbų ir adaptuojame pagal lietuvių kalbos taisykles. Taigi išsiaiškinkime, kaip taisyklingai reikėtų užrašyti skirtingų kovos menų rūšių pavadinimus?

Karatė̃ – Japonijos kovos menas. Žodis karatė rašomas su galūne -ė ir yra nekaitomas. Žmogus, užsiimantis karatė, vadinamas karatistu arba karatė imtynininku.

Keñdžiucu – senovinis samurajų fechtavimo menas. Vartojama adaptuota forma kendžiucu, žodis nekaitomas. Kendžiutsu yra nenorminis pavadinimas.

Kiokušin – vienas iš japonų kovos meno karatė stilių, dar vadinamas kontãktine karatė̃. Jis laikomas vienu iš agresyviausių kovos menų. Vartojama adaptuota forma kiokušin (kiokušin stilius).

Kumitė̃ – dviejų kovotojų kova be išankstinio susitarimo technikos klausimais. Vartotina adaptuota forma kumitė (ne kumite). Kumitė, kaip ir karatė, nekaitomas žodis.

Kung fù – kinų kovos be ginklo rūšis, panaši į karatė. Rašomi du žodžiai kung fu (ne kungfu).

Jongčun (jongčun kung fu) – tai kinų kovos sistema, paremta tradicinio kung fu principais, jai būdingi specifiniai rankų judesiai. Autentiška perrašos forma yra yǒng chūn, taigi adaptuotas pavadinimas – jongčun (jongčun kung fu). Vartosenoje paplitę per kitas kalbas atėję pavadinimo variantai gali būti vartojami kaip simboliniai: „Wing Tsun“, „Wing Chun“.

Muaitái – Tailando boksas. Tai senovės kovos menas, išsivystęs apie 1600 metus dabartinio Tailando teritorijoje, šia technika kariai gynė savo žemę nuo užkariautojų. Iki šiol jos mokoma Tailando armijoje. Vartojamas nekaitomas vienažodis pavadinimas muaitai (ne muay thai, muai-tai).

Nìndžiucu yra nindzių praktikuojamas kovos menas, taktika ir mąstymo būdas. Vartojama adaptuota nekaitoma forma nindžiucu. Nindžiutsu – nenorminis pavadinimas.

Tekvondò – korėjiečių kovos menas, paremtas daugiausiai spyriais. Vartojama adaptuota forma tekvondo (ne taekvondo).

Sámbo – savigynos imtynės; sporto šaka. Pirmenybė teikiama žodžių junginiui savìgynos imtỹnės, žodis sambo vertinamas kaip šalutinis normos variantas.

Šiotokan – vienas iš karatė stilių. Vartotina adaptuota forma šiotokan (ne schotokan) karatė.

Reikia įsidėmėti, kad visi kovos menų pavadinimai yra nekaitomi ir vartojami adaptuotomis formomis.

Parengta pagal VLKK

Konsultacijų banko rekomendacijas

2023 m. liepa

Ką dėvi sportininkai?

Sporto apranga yra patogi ir universali, todėl daugelis ją mėgsta dėvėti net ir laisvalaikiu. Ji tapo itin populiaraus ir madingo šiuolaikinio laisvalaikio stiliaus dalimi. Pavasaris... Todėl daugelis jau susirado sportinį kostiumą, sportbačius ir pasiryžo sportuoti. Taigi pabandykime taisyklingai apsirengti?

Dažniausiai sportininkai dėvi sportinį kostiumą, kurį sudaro megztinis ir ilgos kelnės. Tokį kostiumą vadiname treningu. Bet ar šis žodis vartotinas sportinio kostiumo reikšme? Taip, treningas (treniruočių drabužis, sportininko kostiumas) yra vartotinas žodis, jis teikiamas el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ ir „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2001, p. 755).

Sportinių megztinių yra įvairių. Su užtrauktuku, maunami per galvą, su gobtuvu (kapišonas vartotinas tarptautinis žodis, tačiau pirmenybė teiktina lietuviškam atitikmeniui gobtuvas) ar be jo... Kaip reikėtų taisyklingai vadinti šį drabužį? Bluzonu, džemperiu ar svyteriu? Kurie iš šių žodžių yra vartotini?

Bluzonas – vartotinas tarptautinis žodis. „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2013) teikiami du žodžiai: bluzonas ir bliuzonas. Pirmenybė teikiama bluzonui, kurio reikšmė aiškinama taip: „plona striukė arba marškiniai, sutraukti juosta arba guma žemiau talijos“. Galima vartoti ir lietuvišką bluzono atitikmenį (plona) striukė.

Džem̃peris (angl. jumper) – megztinis be apykaklės ir sąsagų, užsivelkamas per galvą (angl. jump – įšokti) (žr. „Aiškinamąjį aprangos terminų žodyną“, „Tarptautinių žodžių žodyną“). Tai taip pat vartotinas tarptautinis žodis.

Tačiau žodis svyteris nevartotinas. Šiltas, per galvą maunamas, nesagstomas megztinis su aukšta prigludusia apykakle vadinamas sporto megztiniu (angl. sweater, pullover, rus. свитер (žr. „Sporto terminų žodyną“, Terminų banką).

Labai patogu sportuoti su kojas aptempiančiomis kelnėmis, jas šiandien vis drąsiau dėvi ir vyrai. Kaip tokias kelnes taisyklingai pavadinti? Timpos ar leginsai? Leginsai – nevartotina svetimybė. Lietuviški pakaitai tamprės arba timpės. Šios kelnės dėvimos ir laisvalaikiu, tad po leginsų kaip naujos tamprių kelnių rūšies pavadinimai atėjo į madą džeginsai ir treningsai, treginsai. Džeginsai (angl. jeggins) – tamprių ir džinsų hibridas, denimo rašto tamprės, todėl galimi pakaitai – džinsinės tamprės, tampdžinsiai, timpdžinsiai. Treginsai (angl. treggins) – tamprių ir kelnių derinys, galimas pakaitas – tampkelnės, timpkelnės. Be to, kadangi siuvama iš įvairių medžiagų, įvairių spalvų, atitinkamai ir gali būti vadinama, pvz., odinės tamprės, languotos tamprės ir pan.

Tamprių savybę prisitaikyti prie kūno lemia specialus audinys. Ar galime jį vadinti spandeksu? Spandeksas – JAV standartizuotas elastomerinio pluošto pavadinimas. Pagal Tarptautinės standartizavimo organizacijos (ISO) standartus, toks pluoštas vadinamas elastanu („Aiškinamasis tekstilės terminų žodynas“, Kaunas, 2001 ir Terminų bankas), todėl tamprių etiketėje reikėtų ieškoti elastano. Kuo jo daugiau, tuo drabužis bus tampresnis ir geriau priglus prie kūno.

Jeigu šilta ir megztinio nereikia, tuomet sportininkai dėvi aprangą trumpomis rankovėmis. Kaip tokį drabužį taisyklingai pavadinti? Girdžiu sakant maikė ar futbolka (futbolkė)? Deja, taip vadinti šio drabužio negalima. Tai nevartotinos svetimybės. Lietuviški pakaitai marškinėliai arba futbolo marškinėliai.

Kaip reikėtų vadinti trumpas kelnes, su kuriomis krepšininkai bėgioja mėtydami tritaškius? Ar vartotinas žodis šortai? Taip, tai vartotinas tarptautinis žodis: šortai (angl. shorts) – trumpos vasarinės, sportinės kelnės („Tarptautinių žodžių žodynas“, Vilnius, 2013, p. 794). J. Pričinausko „Aprangos žodyne“ (Vilnius, 2002) teikiamas ir lietuviškas šortų sinonimas trumpės. Galimi ir kiti atitikmenys: puskelnės, trumpakelnės ir kt. Ketvirtoje „Kalbos patarimų“ knygelėje „Leksika: skolinių vartojimas (Vilnius, 2005) žodis šortai ir lietuviški pakaitai trumpakelnės, trumpės vertinami kaip lygiaverčiai normos variantai.

Plaukikai dėvi tik kelnaites. Tačiau jų nereikėtų vadinti plavkėmis. Plavkės – nevartotina svetimybė. Jos vadinamos glaudėmis. O kaip vadinama moteriška plaukimo apranga? Galima rinktis iš šių variantų: maudymukas – vientisas, vienos dalies, paprastai moteriškas, maudymosi ir plaukiojimo drabužis (teikiamas „Aiškinamajame aprangos terminų žodyne“, Kaunas, 2014), maudomukas (padaryta iš dalyvio formos maudomas) ir maudymosi kostiumėlis (abu teikiami J. Pričinausko „Aprangos žodyne“, Vilnius, 2002).

Apsirengėme. O dabar pasirinkime tinkamus batus. Krepšininkui labiausiai tiktų krepšinio batai arba sportbačiai. Tik ne basketės ar basketkės. Tai nevartotinos svetimybės. Futbolininkui reikia ypatingų batų, kurių padai su kapliukais arba skersiniais rumbais, o priekis kietas (angl. boots). Bucai? Ne. Bucai – nevartotina svetimybė, vartotinas junginys futbolo batai. O ar vartotinas žodis kedai? Taip, vartotinas. Kedai (angl. keds) – tekstiliniu viršumi ir guminiais padais nebrangūs pusbačiai ir batai, atsiradę pirmiausia kaip vaikiški JAV XIX a. pab. (angl. kid – vaikas). Šokėjui taip pat reikia specialių batų. Tam tinka lengvi batukai, kuriais apsiavę vaikai šoka. Tik reikėtų juos vadinti ne češkėmis (nevartotina svetimybė), bet čežutėmis, nes šie bateliai aunantis ir bėgiojant čeža.