Kalba – bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Ilgiau pabendravus, iš žmogaus kalbos galima spręsti apie jo išsimokslinimą, išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę. Nustatyta, kad tie, kurių turtinga, išlavinta kalba, aiškiau mąsto, tiksliau reiškia savo mintis.

Lietuvių bendrinė kalba – tai pagal tam tikrus principus ir kriterijus sunorminta kalba. Kalbos norma laikomi įprasti, nusistovėję, kalbos praktikoje įtvirtinti kalbos variantai, jų vartojimo įgūdžiai ir taisyklės. Kalbos normų pažeidimas yra kalbos klaida. Labai didelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, kurios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos normas.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vidaus administravimo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vyriausiasis specialistas kontroliuoja, kaip Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje visose viešojo gyvenimo srityse laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus.

Atsakingi asmenys

Dokumentų valdymo poskyrio vyriausioji specialistė Loreta Vasilevičienė

Tel. (8 45) 50 12 89

El. p. loreta.vasileviciene@panevezys.lt

Dokumentų valdymo poskyrio vyriausioji specialistė Agnė Pakalnė

Tel. (8 45) 50 44 92

El. p. agne.pakalne@panevezys.lt

Nuriebintas jogurtas – lieknėjančiųjų draugas ar priešas?

Vasara lepina saulėtomis, karštu oru alsuojančiomis dienomis, todėl išalkę ieškome gaivių, lengvesnių maisto produktų. O ir su maudymosi kostiumėliu norisi atrodyti gražiai... Mitybos ekspertai dažnai rekomenduoja rinktis nuriebintus produktus, pvz.: jogurtą, pieną, kefyrą, kepiniams naudoti nuriebalintus sezamų, migdolų ar kitų riešutų miltus. Manoma, jei produktai yra nuriebinti, tai jie yra liesi, be riebalų? Deja, priešingai.

Veiksmažodis nuriebinti (nuriebalinti) neturi reikšmės „šalinti riebalus“. Atvirkščiai: minėtas žodis reiškia „padaryti riebų“ ar net „pernelyg riebų“, pvz., Šaukštas taip nuriebintas, kad net nuplauti negalima. Veiksmažodis nuriebinti padarytas iš žodžio riebinti, o riebinti – iš būdvardžio riebus. Palyginkime: nukreivinti – iš veiksmažodžio bendraties kreivinti, o kreivinti – iš būdvardžio kreivas ir pan. Taip, kaip sakoma nukreivinti, t. y. „padaryti kreivą“ (tarkim, nukreivinti vagą), taip turi būti vartojamas ir žodis nuriebinti – reikšme „padaryti riebų“.

„Chemijos terminų aiškinamajame žodyne“ ir Terminų banke nuriebalinimas keičiamas taisyklingu terminu – riebalų šalinimas. Norėdami įvardyti nedidelį riebalų kiekį maisto produktuose taip ir sakykime:

neriebus, liesas jogurtas; jogurtas be riebalų ar su mažu riebalų kiekiu;

neriebi, liesa grietinė; grietinė be riebalų ar su mažu riebalų kiekiu;

neriebi, liesa kakava; kakava be riebalų;

neriebūs, liesi migdolų miltai; migdolų miltai be riebalų.

Atkreiptinas dėmesys, kad vediniai su priešdėliu nu- (nuriebalinti) netinka norint nusakyti, kad kas nors iš medžiagos šalinama, todėl vediniai nuorinti, nukalkinti, nudruskinti, nuskausminti, nukenksminti yra netaisyklingi. Jais visais norima pasakyti, kad šalinami pamatiniu žodžiu įvardyti dalykai: riebalai, oras, kalkės, druska, skausmas ar kenksmingumas. Taigi sakykime:

ne nuorinti radiatorių, o iš radiatoriaus išleisti orą;

ne nukalkinti, nudruskinti, o išvalyti kalkes, druską;

ne nukenksminti, o padaryti nekenksmingą, neveiksmingą, pašalinti kenksmingumą;

ne nuskausminti, o malšinti, mažinti skausmą (todėl ir ne nuskausminamieji vaistai, o vaistai nuo skausmo, skausmą malšinantys, mažinantys vaistai).

Šaltinis – VLKK Konsultacijų bankas

2022 m. liepa

Apie sodą, daržą ir kalbą

Kai už lango tokia graži vasara, visur žalia, žydi ir kvepia, dažniausios pokalbių temos sodas ar daržas, augalų veislės, jų priežiūra. O kai pasirodo pirmasis derlius, dalijamasi receptais, gaminami gardūs patiekalai iš užaugintų gėrybių. Sodininkystė ar daržininkystė Lietuvoje visada buvo populiarus užsiėmimas. Šiuo metu daržo lysvę vis dažniau įsirengiame ant palangės, balkone, terasoje ar net daugiabučio gyvenamojo namo kieme. Taigi norime atkreipti dėmesį į sodininkų ar daržininkų kalboje dažniausiai pasitaikančių žodžių taisyklingumą.

Sodą ar daržą, net ir neturint žemės plotelio, galima įsirengti ant palangės ar balkone ir užsiauginti jaunų daigelių salotoms ar prieskoninių žolelių. Kaip reikėtų vadinti jaunus daržovių (kopūstų, burokėlių, garstyčių, ridikėlių ir kt.) želmenis, vartojamus maistui 7–10-ą dieną po sėjos, išsiskleidus skilčialapiams ar tik besiformuojant pirmam tikrajam lapeliui? Terminologijos specialistai pataria vartoti žodį daiginiai (angl. microgreens). Nuo daigintų sėklų jie skiriasi tuo, kad auginami substrate.

Darže ir sode darbų tikrai daug. Reikia ne tik pasėti sėklas, tačiau ir išretinti išdygusius daigelius. Dažnai girdime pasakymą pikuoti daigus. Tik ar vartotinas žodis pikuoti reikšme „išretinti, persodinti augalus“? Taip, šis žodis vartotinas. Pikuoti [pranc. piquer – durti, smeigti] – persodinti jaunus augalus (žr. „Tarptautinių žodžių žodyną“, Vilnius, 2013, p. 634). „Žemės ūkio enciklopedijoje“ (t. 2, Vilnius, 2003, p. 769), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ teikiamas žodis pikavimas – pirmasis daigo persodinimas.

Anksčiau tarp daržininkų buvo gana paplitęs žodis rasoda (nevartotina svetimybė). Šiandien vietoj jo vartojami žodžiai daigai, sodinukai. Žodžio rasoda dabartiniuose neutraliuose tekstuose beveik nepasitaiko, o laisvųjų stilių tekstuose jis pavartojamas kaip stilistiškai konotuotas.

Kad mažiau reikėtų laistyti ir ravėti, sodininkai ir daržininkai augalus mulčiuoja. Kuri forma teiktina: mulčias ar mulčas? Šaltiniuose („Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“; „Tarptautinių žodžių žodyne“, 2013; „Žemės ūkio enciklopedijoje“ (Vilnius, 2003, p. 548) teikiama forma mulčias (angl. mulch) (pjuvenos, mėšlas, kompostas, šiaudai, lapai, durpės sodų ir daržų žemei pavasarį apdėti). Kokia šio žodžio vietininko forma? Mulčyje, mulčiuje ar mulče? Sistemiškai pagal vardininką mulčias vietininkas – mulčyje (ne multyje, nes tai ne lietuviškos, o svetimos kilmės žodis). Kita vertus, toleruotinas ir variantas mulčiuje – pagal senesnį mulčius. Vartosenoje pasitaikantis variantas mulče būtų sistemiškiausias adaptuojant iš angl. mulch vardininką kaip mulčas, plg. pučas – puče, bridžas – bridže. Termino forma mulčias nesistemiška, tokios formos svetimžodžių pasitaiko nebent tarmėse, patyrusiose slavų kalbų įtaką, plg.: bučius arba bučias „krepšys žuvims gaudyti“, pečius ir pečias „krosnis“. Laikantis pastovumo principo, rekomenduojama – mulčias, mulčio... mulčyje.

Senosios svetimybės kapčius (kaupas; krūva), tačka (karutis), rubežius (rubežis) (siena; riba), šlanga (šlangas) (žarna) kalboje vartojamos gana retai. Tarmėse vartotos senosios svetimybės neteiktinos viešojoje kalboje, įmonių pavadinimuose, prekių ženkluose. Jos įmanomos meninio ar publicistinio stiliaus tekstuose kaip motyvuota stilistinė priemonė.

Vasarą džiugina ne tik daržai ar sodai, bet ir miestuose įrengti paaukštinti simetriškos formos gėlynai. Kaip tokį gėlyną reikėtų vadinti? Kliomba, kliombas ar klomba? Tarptautinį žodį klomba galima vartoti, jis teikiamas ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2013, p. 416): klomba – paaukštintas (įrengtas aukščiau takų ar vejų lygio) simetriškas gėlynas. Bendrinėje kalboje nevartotini tarmėse ar šnekamojoje kalboje pasitaikantys variantai kliomba, kliombas.

Kiekvienas augintojas džiaugiasi, kai jo sode ar darže augalai veša, keroja, tarpsta. Kuris žodžių junginys vartotinas „vešintys augalai“ ar „vešantys augalai“? Pirmenybė teikiama dalyvio formai vešantys („Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiamos tokios pagrindinės veiksmažodžio formos: vešėti, veša, vešėjo). Tik nevartokime žodžio subujoti (nevartotina svetimybė), vietoj jo vartotini žodžiai 1. suvešėti, sukeroti, tarpti; 2. suklestėti (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 91).

Užaugintomis gėrybėmis, iš jų pagamintais patiekalais smagu vaišinti namiškius, draugus ir kaimynus. Kaip reikėtų kirčiuoti žodį vaišinti? Valstybinė lietuvių kalbos komisija, atsižvelgdama į bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo normų tradicijas ir šnekamosios kalbos polinkius, siūlo šį priesaginį veiksmažodį kirčiuoti dvejaip: vaišìnti, vaišìna, vaišìno; váišinti, váišina, váišino. Galima pasirinkti labiau patinkantį variantą.

Linkime, kad šią vasarą sodo ir daržo gėrybių ant jūsų stalo būtų kaip iš gausybės rago (žodis gausybės rašomas mažąja raide). Gaminkite gardžiausius patiekalus ir kvieskite artimuosius „paragauti vasaros“...

Parengta pagal VLKK Konsultacijų banko rekomendacijas

Loreta Vasilevičienė

2022 m. birželis

Statome namą, bet ne tašką...

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne veiksmažodis statyti turi 11 reikšmių (Lietuvių kalbos žodyne jų yra net 27), tad šį žodį galime vartoti įvairiuose kontekstuose. Prisiminkime, ką galime statyti, kai kurios reikšmės retesnės, gal bus net ir negirdėtos:

1. Daryti, kad stovėtų: stulpą stato. Rugius į gubas stato. Kumelė ausis stato.

2. Dėti ką kur, ant ko: statyk koją ant suolo. Stalą statysime prie lango. ‖ prk.: statė į pavojų savo gyvybę.

3. Liepti, priversti stovėti: statyti sargybą. Stato mokinius į rikiuotę.

4. Palikti stovėti, laikyti kur: nestatyk arklio ant vėjo. Čia automobilius statyti draudžiama.

5. Daryti pastatą, įrenginį: namą, paminklą, tiltą stato. Miestą stato. Greitai, pigiai, planingai stato. ‖ sngr.: kas čia statosi (namą sau stato)?

6. Padėjus palikti, įtaisyti: zuikiams kilpas stato. Taures stato (gydant). ‖ prk.: Jis man pinkles stato.

7. Rengti rodyti scenoje ar kitur (knyg.): pjesę, filmą stato.

8. Tiekti: pieną stato į pieninę (kasdienėje vartosenoje įprastesnė priešdėlinė veiksmažodžio forma pristatyti: restoranas maistą pristato į namus).

9. Vaišinti: statyti kam alaus. Statyti magaryčias.

10. Versti, pavesti ką daryti: statyti ką prie darbo.

11. Duoti užstatą, įkeisti: statau šimtą eurų, kad taip bus. Statikas, statikė dkt. (2): Plytų statikė. Statymas (1), statytojas, statytoja dkt. (1).

Susipažinę su galimomis vartoti veiksmažodžio statyti reikšmėmis galime lengvai įvardyti kasdienės vartosenos pavyzdžių, kada šis veiksmažodis pavartotas netaisyklingai, todėl sakome:

ne statyti grafiką, planą, tvarkaraštį, o (su)daryti grafiką, planą, tvarkaraštį;

ne statyti tašką, kablelį, kitus skyrybos ženklus, o (pa)dėti, (pa)rašyti tašką, kablelį, kitus skyrybos ženklus;

ne statyti kandidatūrą, o (iš)kelti kandidatūrą;

ne statyti klausimą, reikalavimą, sąlygą, o (iš)kelti klausimą, reikalavimą, sąlygą;

ne statyti pažymį, o (pa)rašyti pažymį;

ne statyti protokolą, o (su)rašyti protokolą;

ne statyti tikslą, o (iš)kelti tikslą;

ne statyti kelią, dujotiekį, o (nu)tiesti kelią, dujotiekį;

ne statyti radiatorių, variklį, skaitiklį ir pan., o įrengti, įtaisyti, pritaisyti, (į)dėti radiatorių, variklį, skaitiklį ir pan.;

ne statyti telefoną, o (į)vesti telefoną.

Atkreiptinas dėmesys, kad veiksmažodžio forma dastatyti nevartotina, nes sudaryta su svetimu priešdėliu da-. Turėtume sakyti pristatyti, pvz., prie namo pristatėme (ne dastatėme) garažą.

Valstybinės kalbos komisijos Konsultacijų banke galima rasti nemažai įrašų apie žodžių ir jų junginių, susijusių su statymu, vartoseną. Galbūt dėl didelio šio žodžio reikšmių skaičiaus žmonėms ne visada aišku, kaip jį vartoti taisyklingai. Toliau pateikiama keletas pavyzdžių iš Konsultacijų banko.

Ar taisyklingas žodžių junginys „režisierius statytojas“?

Taip. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama septintoji žodžio statyti reikšmė „knyg. rengti rodyti scenoje ar kitur“: Pjesę, filmą statyti. Todėl verstinis pasakymas režisierius statytojas, plg. rus. режисёр пoстановщик, taisyklingas.

Ar vartotina „statyta rankovė“?

Rankovę įsiuvame, o ne įstatome. Turi būti įsiūtinė, įdurtinė rankovė.

Ar vartotinas pasakymas „statyti į pavojų“?

Taip, toks posakis gali būti vartojamas, ši perkeltinė veiksmažodžio statyti reikšmė „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodyta antrame punkte prie reikšmės „dėti ką kur, ant ko“: Statė į pavojų savo gyvybę (prk.).

Pavyzdžiai iš „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno“ (VDU): Pagaliau kokią turiu teisę statyti į neišvengiamą pavojų savo artimųjų gyvybes?.. Didžiuotis absoliučiu tikrumu šiame pasaulyje – vadinasi, statyti į pavojų pačią tiesą. Klaipėdos prijungimo reikalai koncentravosi ministro pirmininko E. Galvanausko rankose – nesėkmės atveju Galvanauskas negalėjo statyti į pavojų Seimo, juo labiau prezidento.

Kaip pavadinti statomą pinigų sumą azartiniuose lošimuose?

El. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama vienuoliktoji žodžio statyti reikšmė „duoti užstatą, įkeisti“. Todėl azartiniuose lošimuose statoma pinigų suma taip ir vadintina – pastatyta (statoma) suma.

Ar taisyklingas pasakymas „statau 10 prieš 1“?

Taip, lažinantis reikia nusakyti ne tik lyginimą, bet ir tam tikrą prieštaravimą, raginimą varžytis. Prielinksnis prieš vartojamas taisyklingai: statau 10 prieš 1.

„Statyti kiek ant ko“ ar „statyti kiek už ką“?

Pasakymas statyti kiek ant ko nevartotinas, kalbant apie lažybas ar lošimą. Vartotina statyti kiek už ką, pvz.: Aš ant jūsų (taisoma už jus) statysiu dešimt tūkstančių eurų (žr. Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 2. Prielinksnių ir polinksnių vartojimas, Vilnius, 2003, p. 20–21).

Ar taisyklingas sakinys: „Statau ant pirmo arklio“?

Pasakymas statyti ką ant ko kalbant apie lažybas ar lošimą yra neteiktinas vertinys. Vartotina statyti ką už ką, pvz.: Statau ant pirmo arklio (taisoma už pirmą arklį). Aš ant jūsų (taisoma už jus) statysiu dešimt tūkstančių eurų (žr. Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 2. Prielinksnių ir polinksnių vartojimas, Vilnius, 2003, p. 20–21).

Lietuvių kalbos žodyne pateikiama daugybė frazeologizmų su veiksmažodžiu statyti. Nors dalį jų būtų sunku pritaikyti šiuolaikinėje vartosenoje, vienu kitu vaizdingu posakiu tikrai galėtume praturtinti savo kalbą. Norėdami pasakyti, kad kas piktai žiūri, šnairuoja, kai nesutinka, prieštarauja, sakome akis stato (negražu prieš tėvą akis statyt). Kai rizikuojama, statoma ant kortos (gyvenimas tėra vienas, Adomai, ir aš nenoriu dar kartą jo statyti ant kortos). Šaipantis iš žmogaus jis statomas ant juoko (Ne žydelis būtau, kad aš pasakytau ir tave, berneli, an juoko statytau). Suklusę ausis statome. Tie, kurie kuria nerealius planus, fantazuoja, bokštą arba smėlio pilis stato (kiekvienas įtemptai galvojo ir tylėjo, kūrė planus, statė smėlio pilis). Kai esame garantuoti dėl kokio žmogaus, laiduojame, galime už jį statyti galvą (už Joną statau galvą). Jei dėl kažko prieštaraujame, spiriamės, šiaušiamės, statome ešerį, keterą, šerius, ragus arba krūtinę (nestatyk ešerį prieš tėvą, būk mažesnis). Norėdami pasipuikuoti, pūstis kuodą arba nosį statome (nuo pat pirmos dienos tas iš miesto atvažiavęs pradėjo kuodą statyti). Tas, kuris klastingai elgiasi, stato pinkles (aš nepatikėsiu, kol pats patirsiu, kad jis man pinkles stato).

Šaltiniai: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos žodynas, VLKK Konsultacijų bankas

2022 m. gegužė

Ukrainos miestų pavadinimai

Valstybinė lietuvių kalbos komisija, atsižvelgdama į visuomenės iniciatyvas vartoti pabrėžtinai ukrainietiškas šalies miestų pavadinimų formas, šio mėnesio pradžioje įteisino du Ukrainos sostinės pavadinimo variantus – Kyjivas ir Kijevas. Pirmasis yra adaptuotas iš dabartinės ukrainiečių kalbos, antrasis – istorinis, patekęs LDK laikais iš rusėnų kalbos (tiek į lenkų, tiek į lietuvių kalbas) XIV a. ar anksčiau, dar nesant tam tikrų dabartinei ukrainiečių kalbai būdingų fonetinių ypatumų. Kalbos komisijos sprendimu abu variantai laikytini lygiaverčiais, taigi kiekvieno vartotojo reikalas, kurį iš jų pasirinkti.

Analogiškai yra ir su miesto Lvovas, Lvivas variantais – abu vietovardžiai yra lygiaverčiai. Lvovas yra tradicinės formos vietovardis, kaip ir Kijevas, paveldėtas iš senų laikų, perimtas iš rusėnų (ne iš rusų) kalbos, taigi yra tinkamas vartoti.

Dauguma kalbininkų sutinka, kad naujieji vietovardžiai yra daugiau kalbų politikos klausimas, juos sprendžiant reikia atsižvelgti ne vien į kalbinius resursus. „Vietovardis – tai labai svarbi „riba“ nuo „kitų, kitokių“, o dabar tą ribą reikia aštriai žymėti“, – sakė Vardyno pakomisės pirmininkė prof. dr. Daiva Aliūkaitė.

Kalbos komisijos specialistai pataria naujuosius ukrainietiškus pavadinimus tikrinti suskaitmenintame žodyne „Pasaulio vietovardžiai. Europa“ (žr. http://pasaulio-vardai.vlkk.lt/salys/ukraina/). Jame dauguma Ukrainos vietovardžių teikiami tik ukrainietiškomis formomis, o kai kurių du variantai – turintis tam tikrą vartojimo tradiciją ir naujesnis transkribuotas tiesiai iš ukrainiečių kalbos. Tokiais pavyzdžiais galėtų būti Charkovas ir Charkivas, Černigovas ir Černihivas, Zaporožė ir Zaporižia, Černobylis ir Čornobylis, Nikolajevas ir Mykolajivas ir kt. Rekomenduojama teikti pirmenybę būtent ukrainietiškoms formoms – Charkivas, Černihivas, Zaporižia, Čornobylis, Mykolajivas ir pan.

Ukrainos Aukščiausioji Rada, remdamasi Dekomunizacijos įstatymu, 2016 m. pakeitė beveik tūkstančio gyvenamųjų vietovių pavadinimus. Kraštas pravalytas nuo visokių Čepajevių, Leninių, Komunarų, Komsomolskių, Sovetskių, Frunzių ir pan. Krymo teritorijoje sugrąžinta totoriškų pavadinimų.

Lietuvos žiniasklaidoje tais metais pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į Dniepropetrovsko (kitaip Dnipropetrovsko) pavadinimą. VLKK nuo 2016 m. šį miestą rekomenduoja vadinti Dnipru. Tais pačiais metais Kalbos komisijos specialistai visuomenei parengė detalų Ukrainos pakeistų gyvenamųjų vietovių pavadinimų sąrašą. Lentelėje, kuri skelbiama svetainėje (http://www.vlkk.lt/media/public/file/Naujienos/Ukrainos-pakeisti-vtv_2016_VII_patikslintas.pdf), galima rasti apie 900 sugretintų autentiškų ir sulietuvintų vietovardžių formų. Gausiai lankomame VLKK Kalbos konsultacijų banke taip pat yra atsakymas į šiuo metu dažną klausimą, kur rasti Ukrainos vietovardžius, pakeistus pagal Dekomunizacijos įstatymą.

Valstybinės kalbos komisijos informacija

2022-03-15

Audrius Valotka. Kalbos kasdienybės. Žemės ir širdies kalba

Teritorijos užkariautojas savo buvimą įteisina naujais pavadinimas. Amerikos užkariautojams retai terūpėjo, kaip vietiniai vadina savo kraštus, miestus, kaimus ar miškus. Žemėlapiai sumargavo „venecijėlėmis“ (Venesuela), „šventuoju tikėjimu“ (Santa Fe), teritorijos tapo „snieguotomis“ (Nevada), „gėlėtomis“ (Florida), „gerais orais“ (Buenos Airės), „sausio mėnesio upėmis“ (Rio de Žaneiras) ir „šventaisiais Juozapais“ (San Chosė). Vest Indijos žemės konkistadorams buvo teritorinė tabula rasa, kurią jie išmargino savo vardais.

Upių pavadinimai dažniausiai nepakito, nes hidronimai dėl paslaptingų priežasčių linkę išlikti labai labai ilgai. Taip ir Amerikose nepakito Orinoko, Urugvajaus, Paranos, Misisipės ir Misūrio upių vardai. Kai kurie hidronimų pastovumo pavyzdžiai teka ir telkšo visai čia pat. Štai mūsų protėviai dabartinių estų ir suomių pirmtakus išstūmė į šiaurę jau prieš tūkstančius metų, bet Šventosios baseine liko finougriško pavadinimo Jaro ežeras ir upelė Jara (kaip ir, beje, finizmai asiūklis, kadugys ir šamas). Pavadinimai keičiami toli gražu ne visada. Kitas būdas transformuoti vietovardžius yra jų perraša, pritaikant prie savo kalbos fonetinės sistemos. Prancūzai Maskvą taria Moskū, mes Prancūzijos sostinės Parì verčiame Paryžiumi, ispanams Ženeva yra Chinebra, Niujorkas – Nueva Jork. Prie kitakraščių vietovardžių kabiname savo galūnes ir jas linksniuojame, neįprastus priebalsius keičiame kitais arba išmetame. Taip elgiasi visas pasaulis, ir kartais smagu suvokti, kad mūsų kalboje užsikonservavo senosios Florencijos ir Neapolio pavadinimų versijos.

Vietovardžių ištrynimas iš žemėlapių skausmingas. Mums artimas pavyzdys yra Rusijos eksklavas Kaliningrado sritis: čia nerasime báltų ar germanų kalbinio palikimo, išskyrus vieną kitą upę. Raudonosios ordos pasigrobė ne tik teritoriją, bet ir istoriją. Ne pirmą sykį. Bet lietuviui Gusevas yra Gumbinė, Nemanas – Ragainė, Poleskas – Labguva, o Sovetske buvo pasirašyta Tilžės sutartis. Kultūrinis genocidas dažnai seka paskui tautos genocidą. Antrasis pasaulinis karas Krymo totoriams buvo baisi tragedija, kai Kremliaus komunistai masiškai trėmė nedidelę tautą ir ją naikino, o paskui taip pat masiškai šalino senuosius totoriškus pavadinimus ir keitė juos rusiškais. Virš 1000 senųjų vietovardžių virto Vodopojnojė, Chmelevo, Mežvodnojė ir Divnojė. Propagandinis žodžių diktatas rodė apgailėtinas pastangas senuosius istorijos ženklus pakeisti beveidžiu lygiagrečiu pasauliu.

2016 metais prasidėjo atvirkštinis procesas, kai ukrainiečiai, vykdydami desovietizacijos procesą, pakeitė dalį komunistinių Krymo pavadinimų. Gestas kol kas labiau simboliškas, nes rusai okupuotoje teritorijoje nestato naujų topografinių ženklų. Kaip ten būtų, Rada atsisakė visokių Kirovų ir Krasnoperekopskų, kaip kad mes išmetėme į istorijos šiukšlyną Kapsuką ir Sniečkų. Vardų keitimo istorija sukėlė rūpesčių „Google Earth“ administratoriams, kurie blaškosi, ar miesto tipo gyvenvietę vis dar vadinti žmogėdros Lenino vardu, ar naujuoju Edi Kuju („septyni šuliniai“). Sprendimas saliamoniškas – paieška suvokia Єди-Кую, bet žemėlapyje rodo Lenino. Tas pats ir su Kurmanu – „Google Earth“ viską supras ir paslaugiai parodys Krasnogvardeiską. Tik verslas, lankstus moralinis kodeksas ir jokios politikos! Ribos skiria ne tik žemes. Demarkacinė linija kerta ne tik ukrainiečių, bet ir lietuvių kalbą. Lvovas ar Lvivas, Avdejevka ar Avdijivka, Luganskas ar Luhanskas, Černigovas ar Černihivas? Iš kur ukrainiečiai išmušė rusus – iš Charkovo ar Charkivo? Tik nesakykite, kad tas pats! Iki šiol daugumą Ukrainos vietovardžių tarėme ir rašėme pagal rusišką tradiciją. Bet jau prieš pusantro dešimtmečio žodynas „Pasaulio vietovardžiai“ greta Lvovo pasiūlė ir Lvivą.

Vietovardžių rašybą reglamentuojanti Valstybinė lietuvių kalbos komisija neprieštarauja jau minėtai ukrainietiškų vardų rašybai, bet (kol kas) mano, kad vartotinas ne arčiau dabartinio tarimo esantis Kyjivas, o Kijevas, nes jis įsitvirtinęs junginiuose Kijevo Rusia, Kijevo Pečorų laura ir, žinoma, Kijevo kotletas. Bet šiandien nebeatrodo, kad kotletai sukels lingvistinių rūpesčių. Mano kurso bičiulis šviesaus atminimo Aurelijus Katkevičius siūlė Kyjivą. Išgirskime! Noriu, kad „Google“ paieška pasipiltų tūkstančiais Kyjivo nuorodų! Lietuviška Vikipedija pirmenybę kol kas teikia Lvovui, o ne Lvivui, Charkovui, bet ne Charkivui (tik jokiu būdu ne Kharkivui, nes lietuviai garsą „ch“ rašo raidėmis „c“ ir „h“, o ne „kh“, nebent norite gerokai atsikrenkšti). Gal vikio bendruomenei laikas apie tai pagalvoti?

*** Senas tradicijas keičia naujos. Prieš tris dešimtmečius rusų primestą Chorvatiją pakeitėme Kroatija. Nuo rusiškai pavadintos Gruzijos perėjome prie Sakartvelo. Daugiau pagarbos parodytume ukrainiečiams, jų gimtuosius miestus visur ir visada vadindami autentiškais kovojančios Ukrainos vardais. Žinoma, tai ne tas atvejis, kai rašybą ar tarimą primeta kalbą reguliuojanti institucija. Šiandien renkasi jūsų širdis.

Šaltinis – https://www.delfi.lt

2022 m.

Naudingos nuorodos

Taisyklinga vartosena

Ar žinote, kad...