Kalba – bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Ilgiau pabendravus, iš žmogaus kalbos galima spręsti apie jo išsimokslinimą, išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę. Nustatyta, kad tie, kurių turtinga, išlavinta kalba, aiškiau mąsto, tiksliau reiškia savo mintis.

Lietuvių bendrinė kalba – tai pagal tam tikrus principus ir kriterijus sunorminta kalba. Kalbos norma laikomi įprasti, nusistovėję, kalbos praktikoje įtvirtinti kalbos variantai, jų vartojimo įgūdžiai ir taisyklės. Kalbos normų pažeidimas yra kalbos klaida. Labai didelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, kurios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos normas.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vidaus administravimo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vyriausiasis specialistas kontroliuoja, kaip Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje visose viešojo gyvenimo srityse laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus.

Atsakingi asmenys

Dokumentų valdymo poskyrio vyriausioji specialistė Loreta Vasilevičienė

Tel. (8 45) 50 12 89

El. p. loreta.vasileviciene@panevezys.lt

Dokumentų valdymo poskyrio vyriausioji specialistė Agnė Pakalnė

Tel. (8 45) 50 12 29

El. p. agne.pakalne@panevezys.lt

Linkę daiktavardėti būdvardžiai kelia klausimų dėl galūnių. Atsirinkti, kada kuri galūnė tinkama, turėtų padėti būdvardžio ir daiktavardžio galūnių analogijos: jei žodis vartojamas kaip būdvardis (paprastai junginyje su daiktavardžiu), tada vns. naudininko galūnė -am, -iam, vietininko -ame, -iame, o jei tas pats žodis vartojamas kaip daiktavardis, tada vns. naudininko galūnė -ui, -iui, vietininko -yje. Pvz.: 

šešiolikmečiam jaunuoliui (plg. būdvardžių galūnes: laimingam, pavargusiam, rinktiniam), bet Pasas išduodamas šešiolikmečiui (plg. daiktavardžių galūnes: vaikinui, svečiui, jaunuoliui);

dviviečiame kambaryje (plg. būdvardžių galūnes: naujame, šviežiame, vasariniame), bet Gyvenome dvivietyje (plg. daiktavardžių galūnes: kelyje, numeryje, kambaryje).

(Apie būdvardžių vienaskaitos naudininko galūnių variantus žr. leidinyje „Kalbos patarimai. Kn. 1: Gramatinės formos ir jų vartojimas“, Vilnius, 2002, p. 62).

Šaltinis – VLKK Konsultacijų bankas

Apie gydytojų darbą

Pasaulį sukausčius COVID-19 ligos pandemijai per žiniasklaidos priemones daug kalbama apie gydymo įstaigas, medikų darbą. Negana, kad su tuo susijusi informacija dažniausia negatyvi, daroma ir kalbos klaidų.

Dėl didelio pacientų srauto ir paskelbto karantino gydytojai negali priimti visų norinčių, todėl siūloma konsultuotis su gydytoju telefonu:

„Čia kviečiame registruotis į nuotolines konsultacijas (ne nuotolinėms konsultacijoms).“

„Prieš registruodamiesi į konsultaciją (ne konsultacijai) įsitikinkite, kad Jūsų situacija dar nėra aptarta mūsų dažniausiai užduodamų klausimų skiltyje.“

„Konsultacija telefonu teikiama tik tuomet, jei gydytojas gali tinkamai identifikuoti pacientą. Dėl kitų priežasčių prašome registruotis į konsultaciją (ne konsultacijai) įprastine tvarka.“

Nepaprastosios padėties metu medikai dirba ypač sunkiai, taip pat ir pareigūnams nelengva:

„Didelis ramstis yra rezidentai, kurie irgi dirba sunkiomis sąlygoms (ne sunkiose sąlygose).“

„Mes dirbame sunkiomis sąlygomis (ne sunkiose sąlygose), kuo esame blogesni už tuos medikus, kurie dirba poliklinikose, ligoninėse.“

„Pareigūnams tam tikros garantijos turi būti, nes žmonės dirba tikrai labai sudėtingomis sąlygomis (ne sudėtingose sąlygose) ir ne tik jie, bet ir jų šeimos patiria sunkumus.“

„Valstybės pareiga yra sudaryti sąlygas medikams dirbti priimtinomis sąlygomis (ne priimtinose sąlygose), o pacientams – tinkamai gydytis.“

„Dalis Lietuvos sveikatos priežiūros darbuotojų jau dirba pavojingomis sąlygomis (ne pavojingose sąlygose) ir neišvengiamai tokių medikų bus vis daugiau.“

Būkime ir likime sveiki šiomis sudėtingomis ir pavojingomis gyvenimo sąlygomis, prireikus draugo ar gydytojo konsultacijos – tegul ji būna nuotolinė.

Parengta pagal Valstybinės kalbos inspekcijos medžiagą

Advento papročiai

Gruodis – pirmasis kalendorinis prasidedančios žiemos ir dvyliktas metų mėnuo, dar kitaip buvo vadinamas Pusčiu, Ragu, Didžiuoju Ragučiu ir kt. Gruodis yra ir didžiųjų metų švenčių laukimo laikotarpis.

Ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas prasideda adventas, kuris trunka beveik mėnesį. Tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas. Advento metu krikščionys susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių Kalėdų. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ rašoma: „adventas bažn. keturių savaičių laiko tarpas prieš Kalėdas“. Kadangi tai ne šventės, o laikotarpio pavadinimas, žodis adventas rašomas mažąja raide.

Žodis adveñtas yra 2 kirčiuotės (žr. el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“; D. Mikulėnienės, A. Pakerio, B. Stundžios „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo žinyną“, Vilnius, 2007): V. adveñtas, K. adveñto, N. adveñtui, G. adveñtą, Įn. adventù, Vt. adventè.

Advento metu laikomasi pãsninko (ne pasniko), pasninkaujama, t. y. susilaikoma nuo kai kurių valgių (mėsos, pieno). VLKK rekomendacijos dabar leidžia veiksmažodį pasninkauti kirčiuoti dvejopai – galima pasirinkti norimą variantą: pasninkáuti, pasninkáuja, pasninkãvo arba pãsninkauti, pãsninkauja, pãsninkavo.

Advento laikotarpiu žmonės puošia namus advento vainikais. Advento vainikas – negęstančios saulės ir jos metinio ciklo simbolis. Advento vainikas pirmą kartą buvo nupintas XIX a. Hamburge. Evangelikų bažnyčios pastorius Johanas Hinrichas Vichernas (1808–1881) rūpinosi beglobiais vaikais, teikė jiems paramą. Per 1838 m. adventą pastorius, norėdamas, kad vaikai labiau pajustų šį laikotarpį, sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Taip kasdien būdavo uždegama po vieną žvakę, kurias pradėta statyti ant medinio rato, tapusio dideliu šviesos vainiku. Nuo 1851 m. imta vainiką puošti žaliomis eglės šakomis – gyvybės simboliu. Vainiką su dvidešimt keturiomis žvakėmis buvo sudėtinga patalpinti namuose, todėl vėliau liko tik keturios žvakės, žyminčios keturis advento sekmadienius. Vėliau pasaulyje advento vainiką išpopuliarino popiežius Jonas Paulius II, kai vainiką imta puošti šalia Šv. Petro aikštėje statomos prakartėlės.

Advento vainikas iš germaniškų kraštų pirmiausia paplito Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte. Lietuvininkų vainikai buvo mažiau puošnūs, nupinti iš karklų vytelių. Iš vytelių pasigamintas ratas buvo apsukamas jaunomis eglišakėmis, pridedant rūtų šakelių, kankorėžių, samanų, džiovintų vaisių, viduje pastatomos keturios žvakės. Klaipėdos krašto advento vainike žvakės nebuvo statomos visos kartu, bet kas sekmadienį įstatoma ir uždegama po vieną žvakę. Kartu pasimelsdavo, giedodavo Kalėdų giesmes. Vėlyvesne tradicija laikomas ant laukujų durų (laukujis (laukujė) – tai laukutinis (esantis iš lauko pusės), išorinis (žr. el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“), taigi pasakymai laukujės durys, laukutinės durys taisyklingi ir vartotini, gali būti sakoma ir laukinės durys (ketvirtoji būdvardžio laukinis reikšmė – „išorinis“) kabinamas nedidelis vainikas iš pušies šakelių. Toks advento vainikėlis buvo puošiamas raudonu kaspinu ir varpeliu. Kūčių vakarą advento vainikus sudegindavo ir įžiebdavo žvakutes ant eglutės.

Adventas lietuviškai būdavo vadinamas leliumų metu, tai nurodoma ir „Lietuvių kalbos žodyne“ (žr. https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/L/leliumai). Ilgiausiai šį pavadinimą išsaugojo dzūkai, kurie būtent šiuo laikotarpiu dainuodavo dainas su garsažodžiais leliumai, leliumoj, lėliu Kalėda ir t. t. Daugumos jų tematika – gamtos ir žmogaus gyvenimo sugretinimas, santykiai tarp mergelės ir bernelio, piršlybos. Galbūt seniau šiuo laikotarpiu jos dažniausiai ir vykdavo, nes po Kalėdų prasidėdavo pagrindinis vestuvių metas, kuris tęsdavosi iki Užgavėnių. Ne veltui „Lietuvių kalbos žodynas“ prie žodžio leliumai aiškinimo pateikia tokį pavyzdį: „Štai leliumų dienos arti, o raituolių vis dar nėra“ (raituoliai – tai raiti piršliai).

Gruodžio 22 d. minima žiemos saulėgrįža. Laikoma, kad nuo gruodžio 22 d. šiauriniame pusrutulyje prasideda astronominė žiema. Gruodžio 21–24 dienomis vyrauja ilgiausios naktys ir trumpiausios dienos. Žiemos saulėgrįžos šventė dar vadinta Elnio devyniaragio švente. Elnias devyniaragis – senovės lietuvių mitologinė būtybė, savo raguose nešanti dangaus kūnus (dažniau Mėnulį nei Saulę). Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu.

Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Kai kuriose kalėdinėse giesmėse elnias ant ragų atneša Saulę.

Saulėgrįža yra sudurtinis žodis iš žodžių saulė ir grįžti. Kadangi žodis grįžti turi nosinę raidę šaknyje, tai ir žodis saulėgrįža rašomas su nosine. Ar galima saulėgrįžą vadinti žodžiu solsticija? Taip, solsticija (lot. solstitium – saulės stovėjimas) yra vartotinas žodis, tačiau „Kalbos patarimų“ knygelėje „Leksika: skolinių vartojimas“ (Vilnius, 2013) pirmenybė teikiama žodžiui saulėgrįža (p. 57), solsticija vertinamas kaip šalutinis normos variantas.

Adventinis laikotarpis baigiasi Kūčių vakarą. Elnias devyniaragis ant ragų parneša Saulę ir diena pradeda ilgėti.

Parengta pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijas

 Lietuvininkų tarmė

 Parengta pagal Indrės Skablauskaitės straipsnį „Kalbininkai lietuvininkus pavadino vakarų žemaičiais“

 Apie Mažąją Lietuvą

Dreverna – senas žvejų kaimas, minimas nuo 1253 m. ir įsikūręs Kuršių marių pakrantėje prie Drevernos upės žiočių. Prie Drevernos upės beveik 300 metų veikė didelis žuvų turgus – Strykis, sutraukdavęs daug žvejų ir pirklių. Drevernos žvejų vardą garsino Kuršmarių laivų statytojas J. Gižas. Dabar šis garbus žmogus ilsisi legendų apipintame Drevernos kapinių kalnelyje, o J. Gižo etnografinėje sodyboje galima susipažinti su laivadirbyste ir žvejų tradicijomis. Dreverna yra išlaikiusi senąją pamario žvejų kaimo struktūrą.

Palei Dreverną eina Karaliaus Vilhelmo kanalas, kuriuo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą, aplenkdami pavojingas Kuršių marias. Kanalo ilgis – 24 m, plotis – apie 30 m. 1863–1873 m. jį kasė vietos gyventojai, o siekdami paspartinti kasimo darbus paskutiniaisiais metais jį kasė ir prancūzų karo belaisviai. Klaipėdoje, ties keliu į tarptautinę perkėlą, jiems pastatytas paminklas.

Šiandien Dreverna išlieka patraukli tiek vietiniams gyventojams, tiek svečiams, kaip unikali vandenų apsupta vietovė, kurioje vis labiau populiarėja rekreacijos ir turizmo verslas. Čia puikiai dera istorinė praeitis ir šiuolaikinis gyvenimo būdas, perėmęs žvejų krašto tradicijas. Į Drevernos apylinkes, marias, Naglių gamtinį rezervatą galima pažvelgti iš 15 m aukščio apžvalgos bokšto taip, kaip kadaise žvelgė milžinai.

Anot padavimo, Drevernos apylinkėse kadaise gyvenęs milžinas, mielai padėdavęs žmonėms. Sykį vienas senolis norėjo per Marias pereiti ir užmaryje prisirinkti malkų, nes ten augusi puiki giria. Todėl senukas kreipėsi į milžiną, kad tasai užpiltų Marias ir senukas galėtų pereit į girios pusę. Milžinas nuėjo Drevernon smilčių parsinešti, prisikrovė pilną maišą ir ėjo Marių užpilti. Tačiau jam pratrūko maišas ir smiltys pabiro ant žemės. Milžinas atsisėdo ant smilčių maišo lopyti. Jo ilgos kojos nutįso iki Brukšvos pievos, kurios buvo priaugusios krūmų ir ten veisėsi daug vilkų. Alkani vilkai subėgo prie milžino ir nukrimto jam kojas. Jis buvo taip įsigilinęs į savo darbą, kad visai nepajuto blogo vilkų darbo, todėl nusilpo ir staiga numirė.

Kitą dieną žmonės susirinko, apverkė gerąjį milžiną, o paskui jį aprausė smiltimis. Paskui smarkus vakarų vėjas supustė aukštą smailą kauburį. Jis dabar vadinamas Drevernos kapais arba milžinkapiu. Čia laidodami jie dar randa milžino kaulų.

Mažoji Lietuva garsėja ne tik nepaprastu kraštovaizdžiu, bet ir išskirtiniais geografiniais ir topografiniais pavadinimais, kurių rašyba dažnam kelia abejonių. Visi geografinių ir topografinių pavadinimų žodžiai rašomi iš didžiųjų raidžių, išskyrus tarnybinius žodžius (jungtukus, prielinksnius) ir gimininius (nomenklatūrinius) žodžius, kurie reiškia to objekto bendrinį pavadinimą (žvaigždė, ūkas, planeta, sala, pusiasalis, ragas, nerija, sąsiauris, pelkė, kalnas, kelias, gatvė, alėja, sritis, rajonas), todėl:

• Mažoji Lietuva
• Kuršių nerija
• Ventės ragas
• Baltijos jūra
• Parnidžio kopa
• Pilkosios (Mirusios) kopos
• Karaliaus Vilhelmo kanalas (arba Klaipėdos kanalas)
• Kuršių marios
• sala Kuršių mariose – Kiaulės Nugara (Kiaulės Nugaros sala)
• Olando Kepurė

Klaipėda ar Mėmelis? Vokiečių kalboje tradicinio vietovardžio Memel sulietuvinta forma Mėmelis, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad lietuvių kalboje vartotinas oficialus lietuviškas vietos vardas Klaipėda. Dabartinėje vokiečių kalboje forma Memel taip pat nebevartojama, nebent kalbant apie tam tikrą istorinį laikotarpį arba laisvuosiuose stiliuose.

Šaltiniai: Klaipėdos r. turizmo informacijos centras, Dravernos milžinas / Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. 156–158 psl. Kaunas, 1940, VLKK Konsultacijų bankas

Raktažodžiai

Euras  Šventės   Didžiosios raidės    Raštinės reikmenys  Pareigos  Statyti  Dėti  Įvesti  Išvesti

 Pravesti   Kirčiavimas   Gegužė   Kainuoti Joninės  Įmonių pavadinimai  Vardadienis   Ruduo

  Skliaustai  Kabutės   Velykos   Gavėnia  Pakrovėjas  Kalėdos   Naujieji metai  Skaičiai 

                                     Sportas    Nyderlandai     Pildyti    Reikalas   Pakankamai  Dėka

                                                       Pensinis    Brūkšnys   Helovinas  Miestai

                                                                                          Vasario 16-oji   Kovo 11-oji