Kalbiškai apie Velykas

Velykos yra kilnojamoji šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.

Velykų pavadinimas baltarusių k. – „Velikij denj“, pažodžiui – „Didžioji diena“. Toks pavadinimas buvo ir senojoje slavų kalboje. Pirmuosiuose lietuvių raštuose daugiausia buvo vartota vienaskaitinė forma – Velyka. Velýkos yra 1-osios kirčiuotės žodis ir turi tvirtapradį pastoviai kirčiuotą antrą nuo galo skiemenį, taigi Velýkų, Velýkoms, Velýkas, Velýkomis... Švenčių pavadinimų pirmasis žodis visada rašomas didžiąja raide. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sutrumpinimas šv. neįeina į šventės pavadinimą, todėl paprastai rašomas mažąja raide, pvz., šv. Velykos. Stilistiškai trumpinį šv. vartoti didžiąja raide galima, ypač religinio pobūdžio tekstuose. Tačiau tikrai ne klaida švenčių pavadinimus vartoti be minėtojo žodžio.

Sveikinimai su prielinksnio su konstrukcijomis (pvz., Sveikinu su Velykomis!) paplito dėl rusų kalbos įtakos, o lietuviams įprastesnis – „Sveiki sulaukę šventų Velykų!“.

Velykinis ar Velykų kiaušinis? Abu pasakymai yra taisyklingi. Jei norima labiau pabrėžti, kad tam tikras daiktas ar veiksmas skirtas tik tai konkrečiai šventei – Velykoms, labiau tinka kilmininko forma, pvz.: Velykų koncertas, Velykų kiaušinis, Velykų pyragas ir pan. Jei norima nusakyti daikto ar veiksmo rūšį, tinka būdvardis, pvz.: velykinis koncertas, velykinis kiaušinis, velykinis pyragas. Žodį velykinis rašome mažąja raide.

Labiausiai Velykų laukia vaikai, kadangi jiems dovanų atneša Velykų bobutė. Kitaip ji dar vadinama Velyke. Dažnam kyla klausimas, ar žodį bobutė galima vartoti? Taip, šis žodis yra vartotinas. VLKK Žodyno pakomisė, 2013 m. svarstydama „Kalbos patarimų“ knygą, atsižvelgė į tradiciją šeimos narių pavadinimus (bobutė ar močiutė) pasirinkti pagal regionus ir nutarė bobutę vertinti kaip vartotiną žodį ir jo į skolinių knygą neįtraukti.

Iš vakaro vaikai padarydavo Velykės dovanoms gūžteles iš šieno gėlių darželyje, sode, pirtyje. Mama paslapčiomis nudažydavo kiaušinių kitomis spalvomis arba pasikeisdavo su kaimynėmis, kad mažieji nesuprastų apgaulės. Juos padėdavo į jau paruoštas gūžteles arba gryčioje ant palangės, po suolu, prie krosnies. Kiek vaikams buvo džiaugsmo radus gūžtelėje margutį!

Kai kur buvo tikima, kad margučius nešioja ne Velykė, o Velykų zuikis. Frazeologizmo Velykų zuikis pamatas – pasakojimas apie senutę Velykę. Ji gyvena pamiškėje ir kartu su zuikučiais margina kiaušinius, po to juos sudeda į zuikių pakinkytą vaškinį ar cukrinį vežimaitį ir veža vaikams.

Tik nesupainiokite Velykų bobutės su Velykų boba. Velykų boba – vienas tradiciškiausių pyragų, kepamų Lietuvoje šiai šventei. Nevadinkime šio pyrago babka. Tai nevartotina svetimybė. Vietoj jo vartotini žodžiai: 1. (Velykų) boba (pyragas); 2. plokštainis (žr. Kalbos patarimai. Kn. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas, Vilnius, 2013, p. 16).

Svarbiausias Velykų atributas yra kiaušinis. Jis laikytas gyvybinės galios, sveikatos ir atgimstančios gamtos simboliu. Lietuvių ir kitos pasaulio tautos žino sakmes apie anties ar kito vandens paukščio padėtą kiaušinį, iš kurio atsiradęs pasaulis. Apie kiaušinį galima sakyti ir smailus, ir smailas, abu žodžiai vartotini, tačiau pirmenybė teiktina formai smailus.

Seniau įprasta būdavo pasidaryti Velykų eglutę (medelį). Prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakelių, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, įvairių formų sausainukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9–12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės (medelio) kiaušiniai atneša laimę.

Šventei dažysime, marginsime, bet ne maliavosime kiaušinius. Žodis maliavoti – senoji svetimybė, dabar vartotini žodžiai: 1. tepti, teplioti; 2. piešti, tapyti; 3. dažyti (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 84). O prie šventinio stalo spręsime, kuriuo galu, smaigaliu ar drūtgaliu (vns. vard. drūtgalỹs (3 a kirčiuotė), kiaušinį mušti, kad išsirinktas margutis liktų nesuskilęs.

Loreta Vasilevičienė

Parengta pagal Konsultacijų banko rekomendacijas

Ar žinote, kodėl vienas vardas turi ne vieną vardo dieną?

Valstybinė lietuvių kalbos komisija gauna pageidavimų įrašyti naujovišką, neįprastą vardą į kalendorių, kad jis turėtų vardadienį. Pavyzdžiui, pernai teirautasi dienos vardams Arėja, Viestartas. Kitus trikdo, kad tas pats vardas kalendoriuje pažymėtas keletą kartų (teigiama: „susidaro įspūdis, kad kiekvienas kalendoriaus leidėjas ar portalas pats nustato vardadienio datas“). Iš kur kilo vardadienių tradicija?

Krikščioniškų vardų kalendorius grįstas ankstyvaisiais viduramžiais atsiradusia tradicija švęsti šventojo dieną, paprastai tą, kurią kankinys peržengė slenkstį į dangaus karalystę. Tai paaiškina, kodėl per metus yra ne vienas Jono ar Margaritos vardadienis ir kodėl kalendoriuje nebūdavo kitokių vardų.

Vadinamieji baltiški pagoniški vardai atsirado kalendoriuje XX a. I pusėje (pirmasis sąrašas 1911 m., vėlesnis 1927 m.). Kokio nors apčiuopiamo pagrindo jų įtraukimas neturėjo, tačiau buvo stipri kultūrinė tradicija minėti vardadienius (jie minėti netgi labiau nei gimtadieniai), todėl, kai pradėjo rastis asmenų tautiniais vardais, leidėjai parinko jiems dieną kalendoriuje. Kartu tai prisidėjo prie tautinių vardų populiarinimo.

Lietuvoje nėra oficialios įstaigos, kuri tvarkytų vardų kalendorių, nustatytų vardinių dieną, tačiau, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, tuo rūpinasi kalendorių leidėjai. Leidykla „Kalendorius“ mėgino standartizuoti vardadienius – vienam vardui metų kalendoriuje paskyrė tik vieną dieną, todėl jos leidiniuose tie patys vardai nepasikartoja.

Kalbos komisija nesiima vardinių standartizuoti, todėl datų nepateikia ir Piliečių vardų sąvado svetainėje http://vardai.vlkk.lt/. Ten galima sužinoti vardo kilmę, pasitikrinti jo kirčiavimą, populiarumą. Taip pat pateikiama įdomioji statistika, pvz., populiariausi XX amžiuje Anykščiuose gimusiųjų vardai: Jonas, Vytautas, Antanas ir Ona, Aldona, Janina.

Šaltinis – VLKK informacija

Ką valgysime per Užgavėnes? Blynus ar sklindžius?

Užgavėnės – žiemos išlydėjimo šventė, t. y. virsmo metas, pereinant iš žiemos į pavasarį. Užgavėnės žymi paskutinę žiemos mėsiedo dieną. Mėsiedu buvo vadinamas piršlybų ir vestuvių žiemos laikotarpis. Užgavėnės švenčiamos antradienį, likus 47 dienoms iki Velykų.

Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o šis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) ir „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego). Pavadinimas Užgavėnės kaip ir kitų švenčių pavadinimai rašytinas didžiąja raide. Gavėnia – tai septynių savaičių pasninkas ir atgailos laikas nuo Užgavėnių iki Velykų (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Laikotarpių pavadinimai rašomi mažąja raide, plg.: adventas, pasninkas, ramadanas ir pan. Šis daiktavardis yra 2-osios kirčiuotės: gavėnià, gavė̃nios, gavė̃niai, gavė̃nią, gavėnià, gavė̃nioje.

XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985–1990 metus jos vėl atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai. Užgavėnių šventė nuo senų laikų žinoma visoje Europoje. Pagal liaudies mąstyseną, Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra karnavalas. Tai liaudies šventė, nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šventės laikas priklauso nuo Velykų laiko). Taigi Užgavėnės yra pagoniška šventė.

Šventė žavi liaudiško humoro grožiu ir kūrybingumu. Žmonės tampa velniais, čigonais, daktarais, vengrais, žydais... Stebi kanapinio ir lašininio kovą. Kanapinis simbolizuoja pavasarį, o lašininis – žiemą, sotumą, persivalgymą. Kanapinis nugali lašininį ir įvyksta virsmas – žiema turi užleisti vietą pavasariui.

Dažnam kyla klausimas, kaip reikėtų rašyti Užgavėnių personažų pavadinimus? Žodynininkai pataria rašyti mažąja raide: tokia rašyba teikiama ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, ir Lietuvių kalbos žodyne, tačiau vartosena įvairuoja. Taigi rašyba didžiąja raide nėra laikytina klaida.

Per Užgavėnes persirengėliai vežiodavo moters pavidalo iškamšą, įtaisytą ant rogių pavažos ir vežimo rato. Vakare sutemus ją sudegindavo. Lietuvių kalbos žodyne teikiami du šios iškamšos pavadinimai: morė ir kotrė (rašomi mažosiomis raidėmis). Aukštaitijoje degindavo vyro pavidalo iškamšą, vadinamą gavėnu.

Pagal tradicijas Užgavėnių dieną turėtų būti valgoma 7–12 kartų. Tradiciniai Užgavėnių valgiai yra šiupinys iš kruopų su kiaulės uodega, žirniai ir kiauliena, šaltiena, kurią verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių, spurgos, kiaušinienė ir, žinoma, įvairiausi blynai. Tiesiog šią dieną žmonės stengėsi valgyti mėsiškai ir riebiai, o blynų prikepdavo daugiau, kad turėtų kuo pavaišinti svečius (persirengėlius).

Kaip taisyklingai reikėtų pagrindinį Užgavėnių patiekalą vadinti? Blynais ar sklindžiais? Tiek blynas, tiek sklindis yra vartotini žodžiai, jų pagrindinės reikšmės labai panašios. Prieš tam tikrą laiką blynai buvo siūlomi keisti sklindžiais. Bet sklindžiai į plačiąją vartoseną neįėjo ir blynų neišstūmė. Kulinarai vartoja abu žodžius ir jais vadina skirtingus valgius.

Tam tikra blynų, arba sklindžių, rūšis – lietiniai. Jie daromi liejant skystą tešlą per visą keptuvę. Į lietinius įvyniojamas mėsos, varškės ar kitoks įdaras. Su blyninių kultūra į lietuvių kalbą atėjo žodis krepas. Tačiau tai ne simbolinis pavadinimas, o neišverstas prancūziškas žodis (pranc. k. crêpe). Vietoj jo turėtume vartoti lietuviškus pavadinimus, pvz.: lietiniai, blyneliai (su įdaru), prancūziški lietiniai ar pan.

Taip pat kepame širdies formos blynus, kuriuos pietų ir vakarų aukštaičiai vadina čirviniais blynais. Čirvas – raudonomis širdies pavidalo akimis žymima korta. Kitose tarmėse tokios formos blynai dar vadinami širdelėmis. Ar vartotinas toks blynų pavadinimas? Širdies formos blynai gali būti vadinami čirviniais blynais. Žodis čirvinis rašytinas be kabučių ir mažąja raide.

Artėja Užgavėnės, kepsime blynùs (ne blỹnus), sklindžiùs (ne skliñdžius), lietiniùs... Tik jų nereikėtų kepti nei ant mielų, nei ant aliejaus, nei ant taukų, nei ant petelnės (petelnė (petelnia) – senoji svetimybė, dabar vartotinas žodis keptuvė). Kepkime mielinius blynus arba blynus su mielėmis, naudodami aliejų, tiesiog aliejuje arba riebaluose. Valgykime didelius geltonus blynus su grietinè (ne su griẽtine) ar uogomis... Blynai simbolizuoja grįžtančią saulę, pavasarį. Kuo daugiau jų suvalgysime, tuo greičiau ateis pavasaris. Ir garsiai dainuokime „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“, kad žiema išsigąstų ir paspruktų... Skanių blynų!

Loreta Vasilevičienė

Parengta pagal VLKK Konsultacijų banko rekomendacijas