Kalba – bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Ilgiau pabendravus, iš žmogaus kalbos galima spręsti apie jo išsimokslinimą, išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę. Nustatyta, kad tie, kurių turtinga, išlavinta kalba, aiškiau mąsto, tiksliau reiškia savo mintis.

Lietuvių bendrinė kalba – tai pagal tam tikrus principus ir kriterijus sunorminta kalba. Kalbos norma laikomi įprasti, nusistovėję, kalbos praktikoje įtvirtinti kalbos variantai, jų vartojimo įgūdžiai ir taisyklės. Kalbos normų pažeidimas yra kalbos klaida. Labai didelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, kurios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos normas.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vidaus administravimo skyriaus Dokumentų valdymo poskyrio vyriausiasis specialistas kontroliuoja, kaip Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje visose viešojo gyvenimo srityse laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus.

Atsakingi asmenys

Dokumentų valdymo poskyrio vyriausioji specialistė Loreta Vasilevičienė

Tel. (8 45) 50 12 89

El. p. loreta.vasileviciene@panevezys.lt

Dokumentų valdymo poskyrio vyriausioji specialistė Agnė Pakalnė

Tel. (8 45) 50 12 29

El. p. agne.pakalne@panevezys.lt

 Lietuvininkų tarmė

 Parengta pagal Indrės Skablauskaitės straipsnį „Kalbininkai lietuvininkus pavadino vakarų žemaičiais“

Apie Mažąją Lietuvą

Dreverna – senas žvejų kaimas, minimas nuo 1253 m. ir įsikūręs Kuršių marių pakrantėje prie Drevernos upės žiočių. Prie Drevernos upės beveik 300 metų veikė didelis žuvų turgus – Strykis, sutraukdavęs daug žvejų ir pirklių. Drevernos žvejų vardą garsino Kuršmarių laivų statytojas J. Gižas. Dabar šis garbus žmogus ilsisi legendų apipintame Drevernos kapinių kalnelyje, o J. Gižo etnografinėje sodyboje galima susipažinti su laivadirbyste ir žvejų tradicijomis. Dreverna yra išlaikiusi senąją pamario žvejų kaimo struktūrą.

Palei Dreverną eina Karaliaus Vilhelmo kanalas, kuriuo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą, aplenkdami pavojingas Kuršių marias. Kanalo ilgis – 24 m, plotis – apie 30 m. 1863–1873 m. jį kasė vietos gyventojai, o siekdami paspartinti kasimo darbus paskutiniaisiais metais jį kasė ir prancūzų karo belaisviai. Klaipėdoje, ties keliu į tarptautinę perkėlą, jiems pastatytas paminklas.

Šiandien Dreverna išlieka patraukli tiek vietiniams gyventojams, tiek svečiams, kaip unikali vandenų apsupta vietovė, kurioje vis labiau populiarėja rekreacijos ir turizmo verslas. Čia puikiai dera istorinė praeitis ir šiuolaikinis gyvenimo būdas, perėmęs žvejų krašto tradicijas. Į Drevernos apylinkes, marias, Naglių gamtinį rezervatą galima pažvelgti iš 15 m aukščio apžvalgos bokšto taip, kaip kadaise žvelgė milžinai.

Anot padavimo, Drevernos apylinkėse kadaise gyvenęs milžinas, mielai padėdavęs žmonėms. Sykį vienas senolis norėjo per Marias pereiti ir užmaryje prisirinkti malkų, nes ten augusi puiki giria. Todėl senukas kreipėsi į milžiną, kad tasai užpiltų Marias ir senukas galėtų pereit į girios pusę. Milžinas nuėjo Drevernon smilčių parsinešti, prisikrovė pilną maišą ir ėjo Marių užpilti. Tačiau jam pratrūko maišas ir smiltys pabiro ant žemės. Milžinas atsisėdo ant smilčių maišo lopyti. Jo ilgos kojos nutįso iki Brukšvos pievos, kurios buvo priaugusios krūmų ir ten veisėsi daug vilkų. Alkani vilkai subėgo prie milžino ir nukrimto jam kojas. Jis buvo taip įsigilinęs į savo darbą, kad visai nepajuto blogo vilkų darbo, todėl nusilpo ir staiga numirė.

Kitą dieną žmonės susirinko, apverkė gerąjį milžiną, o paskui jį aprausė smiltimis. Paskui smarkus vakarų vėjas supustė aukštą smailą kauburį. Jis dabar vadinamas Drevernos kapais arba milžinkapiu. Čia laidodami jie dar randa milžino kaulų.

Mažoji Lietuva garsėja ne tik nepaprastu kraštovaizdžiu, bet ir išskirtiniais geografiniais ir topografiniais pavadinimais, kurių rašyba dažnam kelia abejonių. Visi geografinių ir topografinių pavadinimų žodžiai rašomi iš didžiųjų raidžių, išskyrus tarnybinius žodžius (jungtukus, prielinksnius) ir gimininius (nomenklatūrinius) žodžius, kurie reiškia to objekto bendrinį pavadinimą (žvaigždė, ūkas, planeta, sala, pusiasalis, ragas, nerija, sąsiauris, pelkė, kalnas, kelias, gatvė, alėja, sritis, rajonas), todėl:

• Mažoji Lietuva
• Kuršių nerija
• Ventės ragas
• Baltijos jūra
• Parnidžio kopa
• Pilkosios (Mirusios) kopos
• Karaliaus Vilhelmo kanalas (arba Klaipėdos kanalas)
• Kuršių marios
• sala Kuršių mariose – Kiaulės Nugara (Kiaulės Nugaros sala)
• Olando Kepurė

Klaipėda ar Mėmėlis? Vokiečių kalboje tradicinio vietovardžio Memel sulietuvinta forma Mėmelis, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad lietuvių kalboje vartotinas oficialus lietuviškas vietos vardas Klaipėda. Dabartinėje vokiečių kalboje forma Memel taip pat nebevartojama, nebent kalbant apie tam tikrą istorinį laikotarpį arba laisvuosiuose stiliuose.

Šaltiniai: Klaipėdos r. turizmo informacijos centras, Dravernos milžinas / Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. 156–158 psl. Kaunas, 1940, VLKK Konsultacijų bankas

 Bandelė su cinamonu ar cinamonais?

Kai kalbama apie prieskonius, patiekalų sudedamąsias dalis, vienaskaitos ir daugiskaitos vartojimas gana sąlygiškas, įvairiuose kalbos patarimuose pateikiami tik polinkiai, ne griežtos taisyklės, ir klaida vienos ar kitos formos pasirinkimas nelaikomas.

Daugiskaita paprastai vartojama, kai kalbama apie prieskonių vaisius, šakniastiebius, sėklas, smulkintus prieskonių lapus, pavyzdžiui: aitriosios paprikos (aitriųjų paprikų vaisiai), ilgosios ciberžolės (ciberžolių šakniastiebiai), bazilikai (džiovinti bazilikų lapai ir žiedai), kalendros (kalendrų sėklos), raudonėliai (susmulkinti džiovinti raudonėlių lapai), laurų lapai (lauramedžių lapai), gvazdikėliai (džiovinti gvazdikmedžių žiedpumpuriai) ir pan.

Kai kalbama apie prieskonių miltelius, iki mažų grūdelių susmulkintą prieskonių masę, linkstama vartoti vienaskaitą, pavyzdžiui: malta aitrioji paprika (pakaktų aitrioji paprika), maltas cinamonas, imbieras, peletrūnas, mairūnas ir pan. Tačiau net ir turėdami galvoje maltus pipirus paprastai sakome pipirai (ne pipiras).

Apibendrintai kaip rūšies pavadinimą vartojame vienaskaitą, tokia apibendrinamoji vienaskaita galima ir nurodant patiekalo sudedamąsias dalis (su lašiša kaip su mėsa, su vištiena, su žuvimi ir pan.). Vienaskaitą esame linkę pasirinkti ir kai kalbame, pvz., apie vieno kūno ar apie vieno vaisiaus dalį (pvz.: dedame lašišos, šaukštelį citrinos sulčių, tris skilteles apelsino ar pan.), nors daugiskaita taip pat būtų taisyklinga (dedame šaukštelį citrinų sulčių, tris apelsinų skilteles).

Kalbinė nuojauta, nusistovėjusi vartosena taip pat svarbi. Kalbėdami apie salotas su smulkesnėmis žuvimis, kurių į salotas dedame ne vieną, rinksimės daugiskaitą, pvz.: salotos su šprotais, su sardinėmis ar pan.    

Todėl sakome:

• bandelė su cinamonu, kardamonu, vanile, bet razinomis, aguonomis, sezamų sėklomis;
• mėtų, čiobrelių, ramunėlių, raudonėlių, liepžiedžių arbata su citrina (gali būti ir su citrinomis);
• vištienos kepsnys, pagardintas aitriąja paprika, imbieru, bet pipirais, kmynais.
• salotos su lašiša, lašišos salotos (gali būti ir salotos su lašišomis, lašišų salotos).

Šaltinis – VLKK Konsultacijų bankas

Raktažodžiai

Euras  Šventės   Didžiosios raidės    Raštinės reikmenys  Pareigos  Statyti  Dėti  Įvesti  Išvesti

 Pravesti   Kirčiavimas   Gegužė   Kainuoti Joninės  Įmonių pavadinimai  Vardadienis   Ruduo

  Skliaustai  Kabutės   Velykos   Gavėnia  Pakrovėjas  Kalėdos   Naujieji metai  Skaičiai 

                                     Sportas    Nyderlandai     Pildyti    Reikalas   Pakankamai  Dėka

                                                       Pensinis    Brūkšnys   Helovinas  Miestai

                                                                                          Vasario 16-oji   Kovo 11-oji