Lapkričio 16 d. 16 val. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos II a. ekspozicijų erdvėse vyks Dmitrijaus Matvejevo fotografijų parodos „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“ atidarymas. 17 val. bibliotekos konferencijų salėje siūlomas išskirtinis susitikimas su artimiausiais režisieriaus žmonėmis, jo šeimos nariais, kūrybos bendražygiais: su kostiumų dailininke Nadežda Gultiajeva, scenografu Mariumi Nekrošiumi, teatro „Meno fortas“ direktoriumi Audriumi Jankausku. Renginį ves Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė.

Žymi Lietuvos scenografė, režisieriaus žmona N. Gultiajeva, gali šiek tiek praskleisti paslapties šydą, gaubiantį šio didžio teatralo pasaulį. Pats E. Nekrošius nemėgo daug kalbėti apie save ir savo kūrybą, filmuoti savo spektaklių, o juk teatro menas yra toks efemeriškas. Viename interviu N. Gultiajeva sakė, kad į spektaklio pastatymą režisierius žiūrėjo kaip į darbą, neapipindavo šio proceso mitais.

Scenografas M. Nekrošius, daugiausia scenovaizdžių sukūręs E. Nekrošiaus režisuotiems spektakliams Lietuvos ir užsienio teatruose, yra sakęs, kad režisierius visada reikalavęs preciziškai atlikto darbo ir kad projektas būtų pabaigtas iki tokio lygio, jog jam pačiam nebūtų gėda. Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas scenografas viename interviu pasakojo, kad idėjos galėjo būti keičiamos nuolat, net likus pusdieniui iki premjeros viskas spektaklyje galėjo apvirsti aukštyn kojomis. „Tėvui labai svarbus buvo meniškumo kriterijus,“ – teigė režisieriaus sūnus M. Nekrošius.

Po iškiliojo režisieriaus mirties praėjus trejiems metams, jo kūrybinį palikimą puoselėja teatras „Meno fortas“, vadovaujamas A. Jankausko. Direktorius įdeda daug pastangų, kad E. Nekrošius ir jo teatras būtų prisimenamas Lietuvoje ir užsienyje. Rengiamos fotografijų, įamžinusių spektaklius, parodos, rodomi spektakliai. Pasak A. Jankausko, teatras atliks režisieriaus kūrybos informacinio centro funkcijas, o ateityje planuoja rodyti ir jo mokinių kūrybą.

„E. Nekrošiaus spektakliai nė iš tolo neprimena intelektualinių galvosūkių rinkinio. Tačiau jų sudėtingas paprastumas toks asociatyvus ir stulbinantis, kad dar sovietmečiu teatralai vakariečiai, retsykiais užklysdavę į Lietuvą, negalėjo atsistebėti masiškai lankomu, nors, pasak jų, elitui skirtu teatru. Ko gero, tai ir bus E. Nekrošiaus didysis paradoksas, mįslingas ir intriguojantis oksimoronas, nes iš tikrovės ženklų, kasdieniškų daiktų ir veiksmų čia nulipdomos vilties formos ir sudėtingi būties pavidalai. Alchemijos seansus primenantys spektakliai sykiu yra sunkiai nuneigiamas įrodymas, kad režisieriui neegzistuoja jokie menami etalonai, madingos kryptys, sektini pavyzdžiai – atskaitos taškas sau yra jis pats ir esamoji realybė esamuoju laiku,“ – rašė teatro kritikė Ramunė Marcinkevičiūtė knygoje „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“.

Apie parodą „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“. D. Matvejevo kameros žvilgsnis yra unikalus ir ypatingas. Fotografas kruopščiai kūrė pastarųjų daugiau nei dvidešimties metų E. Nekrošiaus pastatymų archyvą, išlikdamas beveik nepastebimas, tačiau pasižymintis aiškia estetine raiška. Fotografijose užfiksuota ne tik tai, kas vyko scenoje, bet ir spektaklių užkulisiai, aktorių nuotaikos, kūrybinio darbo akimirkos, šviesos žaismas. Viskas, kas yra abipus uždangos.

Parodos darbai nėra atrinkti chronologiškai. Tai greičiau emocinė kelionė po pastatymus. Ji prasideda nuo „Trijų seserų“, sukurtų 1995 m. LIFE festivalio, tęsiasi per teatro „Meno fortas“ spektaklius „Makbetas” (1998), „Otelas“ (2000), „Metai“ (2003), „Giesmių giesmė“ (2004), „Faustas“ (2006), „Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“ (2012), ir kt.

Paroda veiks iki gruodžio 22 d.

G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos inf.