Balandžio 26 d. 17 val. J. Miltinio dramos teatre atidaroma lietuvių kilmės Vokietijos poetės ir grafikės Aldonos Gustas paroda „Moterys su burnomis“. Goethe´s instituto su Browse Gallery (Berlynas) kuruojamą parodą kviečiama apžiūrėti iki birželio 14 d.

„J. Miltinio dramos teatras – tai legenda, žinoma ir Vokietijoje. Kita legenda yra poetė ir menininkų grupės „Berlyno dailininkai-poetai“ steigėja Aldona Gustas. Džiaugiamės, kad jos parodą panevėžiečiams galime pristatyti šioje garsioje vietoje“, – sako Goethe´s instituto Vilniuje vadovas Detlefas Gericke.

A. Gustas gimė 1932 m. Šilutės rajone, čia ir Klaipėdoje prabėgo mergaitės vaikystė. Per Antrąjį pasaulinį karą jos šeima bėgo iš tėvynės ir 1945 m. pasiekė (Vakarų) Berlyną, kur menininkė gyvena iki šiol. Sulaukusi 26-erių pradėjo kurti eilėraščius, nuo tada yra išleidusi dešimtis poezijos knygų. Kai kurios eilės virto dainomis, buvo išverstos į lietuvių, lenkų, ispanų, prancūzų ir kt. kalbas.

Daug metų A. Gustas priklausė Vakarų Berlyno ir Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei, bičiuliavosi su tokiais menininkais kaip Günteris Bruno Fuchsas, Robertas Wolfgangas Schnellis ar Günteris Grassas. 1972 m. įsteigė grupę „Berlyno dailininkai-poetai“. Jai priklausė 14 tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų. A. Gustas buvo ne tik įkūrėja, bet ir vadovė, kuratorė, vadybininkė. Remiama Goethe‘s instituto organizuodavo dailininkų-poetų parodas Pietų Amerikoje bei Pietvakarių Europoje. Išleido kelias Berlyno dailininkų-poetų antologijas.

Savo pačios grafikos darbus A. Gustas eksponavo ir personalinėse, ir grupinėse parodose. Cikle „Moterys su burnomis“ atsiskleidžia pagrindinės menininkės kūrybos temos: meilė, erotika, moteriškumas, Berlynas. Dauguma kūrinių nupiešti XX a. paskutinį dešimtmetį. ir anksčiau neeksponuoti. Juose paslaptingai sulinkę moterų kūnai pateikti gausybe variacijų, tarsi siūbuoja lenktomis linijomis, tačiau beveik visada akcentą suteikia mažučiai ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos.

Pasak A. Gustas, ciklą „Moterys su burnomis“ reikėtų vertinti kaip stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką. Piešiniuose burna ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių. Šią laisvę ir piešimo manierą atitinka ir menininkės poetinė kalba. Eilėraščiai, pristatomi su piešiniais, dažniausiai trumpi ir tikslūs, be pradžios ir pabaigos, todėl gali laisvai atspindėti gyvenimą – tokį, kokį A. Gustas.

Parengė Komunikacijos skyrius