Juozas Miltinis (1980)

Bene labiausiai Panevėžio kultūrą išgarsinęs režisierius gimė 1907 metų rugsėjo 3 d. Akmenėje. 1931 metais Kaune baigė Valstybinę teatro vaidybos mokyklą. 1931–1932 metais - Šiaulių dramos teatro aktorius. 1937 metais baigė Š.Diuleno vaidybos studiją Paryžiuje (vaidino prancūziškuose kino filmuose), 1937-1938 metais mokėsi Londone; 1938–1940 m. Kaune vadovavo Darbo rūmų teatro vaidybos studijai ir teatrui. Nuo 1940 m. iki 1980 m. su pertraukomis vadovavo Panevėžio dramos teatrui, jį išgarsindamas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

J.Miltinis garsus Lietuvos teatre pritaikytais naujais režisūros metodais. Sėkmingai eksperimentavo modernaus Vakarų teatro raiškos formomis, filosofiškai traktavo dramaturginę medžiagą, sklandžiai suderindamas kūrinių intelektualumą ir psichologizmą. Panaudojo originalius scenos technikos elementus, muziką.

Režisieriui ne sykį suteikti tarybinių laikų apdovanojimai, 1995 m. jo nuopelnus pripažino Prancūzijos vyriausybė, suteikdama Meno ir literatūros ordino riterio vardą.

J.Miltinis mirė 1994 m. liepos 13 d. Panevėžyje, palaidotas Ramygalos gatvės kapinėse.

Panevėžio miesto garbės piliečio vardas suteiktas 1980 m.

Donatas Banionis (1999)

Vienas garsiausių Panevėžio dramos teatro aktorių gimė 1924 m. balandžio 28 d. Kaune. 1941 m. birželio 1 d. priimtas aktoriumi į Panevėžio dramos teatrą. Nuo tada D.Banionio asmeninis gyvenimas ir kūrybinė veikla neatsiejamai susiję su Panevėžio miestu ir J.Miltinio dramos teatru.

Šešis savo kūrybinius dešimtmečius atidavęs teatro scenai, į ją atvestas mokytojo Juozo Miltinio, D.Banionis sukūrė per šimtą vaidmenų Panevėžio dramos teatre, dirbo ir šio teatro vyriausiuoju režisieriumi, direktoriumi, meno vadovu. Talentingas aktorius vaidino kine - Lietuvoje ir užsienyje sukūrė per pusšimtį vaidmenų žymių kino režisierių filmuose bei televizijos serialuose.

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai Banionis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, yra Komandoro kryžiaus ir Rusijos Draugystės ordino kavalierius, Santarvės premijos, “Auksinės gervės” laureatas, Lietuvos kinematografininkų ir Lietuvos teatro sąjungų narys, pelnė Rusijos Federacijos Garbės ordiną, tarptautinės teatro akademijos Akademiko vardą, daugelio kino festivalių ir konkursų apdovanojimus.

Panevėžio miesto garbės piliečio vardas suteiktas 1999 m.

D. Banionis mirė 2014  m. rugsėjo 4 d. Vilniuje.

Vaclovas Blėdis (1999)

Vaclovas Blėdis – vienas žymiausių Panevėžio dramos teatro pirmosios kartos aktorių, kūrybinę biografiją ir visą gyvenimą praleidęs teatre greta šio teatro įkūrėjo J.Miltinio, po pastarojo mirties- režisieriaus testamento vykdytojas, daug prisidėjęs prie jo idėjų sklaidos. Kaip aktorius V.Blėdis išgarsėjo ypač raiškiais ir emocingais vaidmenimis, keip režisierius – preciziškai išbaigtomis mizanscenomis.

Gimė 1920 m. gegužės 27 d. Radviliškio rajone, Kubiliūnų kaime. 1937–1940 m. mokėsi Kauno keramikos mokykloje, nuo 1938 m. iki 1940 m. – Kauno darbo rūmų vaidybos studijoje, kuriai vadovavo J.Miltinis.

1940 m. priimtas į Panevėžio dramos teatrą. Čia dirbo ir aktoriumi, 1946 m.–1956 m. - režisieriumi, 1956-1959 m. – vyriausiuoju režisieriumi. Sukūrė per 80 vaidmenų, režisavo apie 70 spektaklių.

1995 m. V.Blėdžiui įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas.

V.Blėdis mirė 1999 m. rugsėjo 8 d. Palaidotas Panevėžio miesto Ramygalos gatvės kapinėse, šalia J.Miltinio kapo.

Panevėžio miesto garbės piliečio vardas suteiktas 1999 m. balandį.

Kazys Naruševičius (1999)

Gimė 1920 m. kovo 2 d. Panevėžio rajone, Dūdonių kaime. 1932 m. baigė Rėklių pradinę mokyklą ir įstojo į Panevėžio berniukų gimnaziją. 1939 m. surengė pirmąją parodą.

1940–1945 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, Vilniaus universitete – lietuvių kalbą ir literatūrą bei meno istoriją. 1945 m. birželį–1946 m. sausį kalėjo KGB kalėjimuose, todėl studijų nebaigė.

1950–1968 m. dirbo dailės mokytoju Panevėžio miesto mokyklose, 1967–1990 m. Dailės mokykloje dėstė tapybą.

Nuo 1965 m. dalyvavo visose Lietuvos dailės mokytojų kūrybos parodose, 1966 m. pradėjo vadovauti meno mėgėjų dailės studijai „Spektras“. 1966–1989 m. K.Naruševičius buvo Tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus tarybos narys, 1964 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1992 m. įsteigė Marijonų dailės mokyklą (Panevėžio dailės studiją).

1997 metais K.Naruševičiui suteiktas nusipelniusio panevėžiečio, 1999 m. – Panevėžio miesto garbės piliečio vardai.

Mirė 2004 m. spalio 12 d. Palaidotas Šilaičių kapinėse.

Jonas Juodelis (2001)         

Gimė 1921 m. gegužės 21 d. Anykščių rajone, Liudiškių kaime. Baigęs Panevėžio berniukų gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Ją baigė 1947 m. ir vyskupo K.Paltaroko buvo įšventintas į kunigus. Po metų apgynė filosofijos licenciato disertaciją. 1949–1951 m. buvo Panevėžio vyskupijos kancleris.

Pokario metais J.Juodelis aktyviai dalyvavo pastoracinėje veikloje, mokė vaikus katekizmo. 1951 m. suimtas, apkaltintas antitarybine veikla ir nuteistas 25 metams lagerio.

Dirbo Angarsko statybose, lageryje felčeriu. 1955 metais buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą, beveik trylika metų vikaravo Šeduvoje, klebonavo Pandėlio, o nuo 1970 metų – Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčiose. 1983 - 2000 m. buvo vyskupijos kancleriu.

1990 m. popiežius Jonas Paulius II J.Juodeliui suteikė monsinjoro vardą. 1991 m. tapo Panevėžio K.Paltaroko katalikiškosios vidurinės mokyklos steigėju ir pirmuoju jos direktoriumi.

Buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos Panevėžio skyriaus pirmininkas. 1995 m. Lietuvos mokslo taryba J.Juodelį pripažino teologijos daktaru.

1997 m. jam suteiktas mokslo srityje nusipelniusio panevėžiečio, 2001 m. – Panevėžio miesto garbės piliečio vardai.

Mirė 2005 m. sausio 7 d. Palaidotas šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje.

Gabrielė Petkevičaitė – Bitė (2011)

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861-1943) - tai garsiausia XIX a. pab. - XX a. pr. Panevėžio krašto rašytoja, dramaturgė, publicistė, pedagogė, visuomenės ir kultūros veikėja, filantropė. Ji priklausė tam negausiam lietuvių inteligentijos būreliui, kuris XIX a. pab. – XX a. pr. darbavosi tautinės kultūros dirvoje, kaip ir Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas.

G.Petkevičaitė-Bitė aktyviai rėmė draudžiamą lietuvišką spaudą, bendradarbiavo „Varpe“, „Lietuvos žiniose“, „Vilniaus žiniose“ ir kituose periodiniuose leidiniuose, rašė beletristiką ir publicistiką aktualiausiomis gyvenimo problemomis. Palangoje organizavo pirmąjį viešą lietuvišką vaidinimą „Amerika pirtyje“, visą gyvenimą rūpinosi ne tik Panevėžio krašto, bet ir visos Lietuvos neturtingų gabių moksleivių šalpos ir labdaros reikalais, suaugusiųjų švietimu, įkūrė mokytojų savišalpos draugiją, skleidė demokratinės visuomenės ir humanistines idėjas.

G.Petkevičaitė-Bitė – šeštoji Panevėžio garbės pilietė. 1980 m. šis vardas suteiktas režisieriui Juozui Miltiniui, 1999 m. – J.Miltinio dramos teatro aktoriams Donatui Banioniui ir Vaclovui Blėdžiui, dailininkui Kaziui Naruševičiui, 2001 m. – monsinjorui Jonui Juodeliui.

2011 m. kovo 30 d. G.Petkevičaitei-Bitei sukak0 150 metų. Ši jubiliejinė sukaktis Panevėžyje  pažymėta daugybe kultūros ir švietimo renginių.

Juozas Zikaras (2012)

Juozas Zikaras (1881-1944) - tai pirmasis profesionalus lietuvių skulptorius,neatsiejamai susijęs su Panevėžiu. Gyvendamas Panevėžyje skulptorius sukūrė daugelį Nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: Laisvės statulą (jos kopija puošia pagrindinę Prezidentūrosreprezentacinę salę), Knygnešio skulptūrą Kauno karo muziejaus sodelyje, Lietuvos Respublikos monetas,daugelio iškilių valstybės ir visuomenės veikėjų biustus ir bareljefus.

J. Zikaras yra XX a. pirmosios pusės Lietuvos meno klasikas, vienas iš tarpukario dailininkų kartos mokytojų ir ugdytojų. Jis sekė meno raidą, sugebėjo savo kūriniams suteikti ir modernistinę formą. Skulptorius emociškai taikliai atsiliepė į visuomenės gyvenimo aktualijas, jo kūriniai žadino ir žadina lietuvių pilietinius ir tautinius jausmus.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros pagrindinio altoriaus Kristaus Karaliaus skulptūra ir Atlantų skulptūros, esančios DNB banko pastate – iki šiol miestą puošiantys menininko darbai. Gyvendamas Panevėžyje J.Zikaras biustuose įamžino lietuvių nacionalinio atgimimo veikėjus J. Basanavičių ir V.Kudirką. Čia sukurti ir Vydūno, J.Šliūpo, vyskupo K.Paltaroko, Maironio, Jonušo Radvilos, bendradarbių mokytojų (M.Grigonio ir kt.) skulptūriniai portretai.

Įsimintini skulptoriaus darbai: Mąstytojo, Motinos skulptūros,  šv. Petro ir Povilo skulptūros Paįstrio bažnyčioje, S. Daukantopaminklinis biustas ir daugelio kitų žymių žmonių bareljefai.

J. Zikaras – septintasis Panevėžio garbės pilietis.

Vilhelmas Variakojis (2012)

V.Variakojo (1912-1988) vardas neatsiejamas nuo Panevėžio sportinio gyvenimo, šio darbštaus ir talentingo žmogaus veikla paklojo tvirtus pamatus, kad mūsų miestas ne kartą būtų tituluojamas kaip sportiškiausias Lietuvos miestas. 

V.Variakojis dirbo 1-osios vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoju, 1951–1969 m. – Panevėžio miesto liaudies švietimo skyriaus vaikų sporto mokyklos direktoriumi, 1969–1973 m. –miesto Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku. 1973 m. išėjęs į pensiją iki pat mirties toliau aktyviai dalyvavo sporto veikloje. Jis pasižymėjo kaip gabus futbolininkas, o ypač krepšininkas ir stalo tenisininkas. 1934–1939 m. buvo Lietuvos krepšinio ir stalo teniso rinktinių narys, 1937–1938 m. – šalies krepšinio čempionas. Su Lietuvos stalo teniso komanda 1939 m. pasaulio pirmenybėse laimėjo IV vietą. Jis - daugkartinis Lietuvos ir buvusios Sovietų sąjungos stalo teniso čempionas. 1949–1951 m. – SSRS stalo teniso rinktinės narys. 1952 m. V.Variakojui suteiktas SSRS sporto meistro vardas.

Tai sumanus ir kūrybingas mokytojas, krepšinio, stalo teniso specialistas. Jo treniruojami krepšininkai sąjunginėse „Spartako“ draugijos pirmenybėse 1951 m. laimėjo I vietą. V.Variakojis parengė nemažai aukštos klasės sportininkų Lietuvos rinktinėms. Panevėžyje išugdė 8 pirmuosius stalo teniso sporto meistrus, iš jų žymiausi - daug metų SSRS rinktinėje žaidę Aldona Kondrotaitė-Skarulienė ir Vytautas Vaidžiulis. A. Kondrotaitė-Skarulienė su Lietuvos rinktine laimėjo SSRS čempionatą, tapo pasaulio ir Europos čempione. V.Variakojis aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje – daug metų buvo Lietuvos stalo teniso federacijos prezidiumo narys, trenerių tarybos pirmininkas. Nuosekliai propagavo kūno kultūrą ir sportą, parašė knygas „Stalo tenisas“, „Kartu su sportu“ . Jo iniciatyva Panevėžyje pradėtos statyti pirmosios sporto bazės. Vietoj elektrinės pastato (Elektros g. 11) 1956 m. atsirado pirmoji sporto mokyklos salė, 1965 m. – Aukštaitijos sporto rūmai.

1957 m. V.Variakojui suteiktas SSRS nusipelniusio trenerio garbės vardas. Už nuopelnus plėtojant kūno kultūrą ir sportą ne kartą apdovanotas medaliais, jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kūno kultūros ir sporto darbuotojo garbės vardas, SSRS kūno kultūros ir sporto žymūno ženklas, kiti apdovanojimai.

V.Variakojo sporto laimėjimai, sumanumas ir nuoširdumas dirbant su vaikais, aktyvi visuomeninė veikla ir šiandien yra pavyzdys pedagogams, ugdantiems naują sportininkų kartą.    

Vladas Kensgaila (2013)  

 Gimė 1933 m. rugsėjo 23 d. Bikavėnų kaime, Šilutės rajone. Dirbo Šilutės moksleivių namuose, bibliotekoje, kultūros namuose. 1956 m. įkūrė Šilutės aviacijos sporto klubą, kuris vėliau tapo pavyzdinis. 1960-1973 m. klubui vadovavo. 1963 m. baigęs aviacijos kursus gavo lakūno-instruktoriaus teises, 1969 m. baigė Kalugos (Rusija) aviacijos mokyklą, įgijo lakūno-inžinieriaus specialybę. 1974 m. įsidarbino Prienų aviacijos gamykloje lakūnu-bandytoju ir konstruktoriumi.

Nuo 1981 m. V. Kensgaila įsikūrė Panevėžyje, pradėjo dirbti miesto aeroklubo inžinieriumi-lakūnu, nuo 1991 m. - V. Kensgailos aviacijos įmonės lakūnu-konstruktoriumi. 2001-2011 m. buvo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys.

Nuo vaikystės jautė didžiulį potraukį aviacijai ir ypač lėktuvų konstravimui. Iš viso suprojektavo ir pastatė 9 skraidančius aparatus, pirmąjį – dar būdamas dešimtmetis vaikas.

1958 ir 1959 m. sukonstravo vienvietį ir dvivietį mokomuosius sklandytuvus VK-2 ir VK-3, 1961 m. - lėktuvą „Žuvėdra“ VK-4, 1975 m. - monoplaną VK-5, 1982-1983 m. Panevėžyje atkūrė istorinį S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvą „Lituanica“ VK-6, 1986 m. - skraidančią laboratoriją VK-7 eksperimentiniams lėktuvų mazgams bandyti, 1989 m. - žemės ūkio paskirties lėktuvą „Aušra“ VK-8, 2010 m. - dvimotorį aštuonvietį keleivinį lėktuvą VK-9. Visi gerai įvertinti specialistų, o „Aušra“ už unikalius techninius duomenis pripažinta geriausiu naujos technikos pavyzdžiu Sovietų Sąjungoje, pakliuvo į Gineso rekordų knygą kaip efektyviausias ir ekonomiškiausias tokio tipo lėktuvas.

Visą gyvenimą V. Kensgaila skyrė ne tik aviacijos technikai, bet ir aviacijos istorijai populiarinti. Jis sukūrė 3 „Lituanicos“ kopijas. Pirmoji panaudota filmuojant populiarų režisieriaus Raimondo Vabalo vaidybinį filmą „Skrydis per Atlantą“. 1993 m., švenčiant S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 60-metį, V. Kensgaila savo „Lituanica“ skrido maršrutu Kaunas-Soldinas-Kaunas, taip simboliškai užbaigdamas mūsų lakūnų žygį. 2003 m., švenčiant „Lituanicos“ skrydžio 70-metį, ja apskrista Lietuva.

Karštas Lietuvos patriotas V. Kensgaila, norėdamas pademonstruoti Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. su sūnumi Dariumi lėktuvu „Aušra“ išskrido į naujų aviacijos kūrinių parodą Stokholme. Grįžtant sovietinių naikintuvų buvo nutupdyti karinėje bazėje, tardyti, lėktuvą pavyko atgauti tik po rugpjūčio pučo.

Pirmos klasės lakūnas, aviacijos sporto meistras, už nuopelnus aviacijai 1993 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas S. Dariaus ir S. Girėno medaliu. 

Kazimieras Paltarokas (2013)

 K.Paltarokas (1875-1958) - pirmasis Panevėžio vyskupijos vyskupas (nuo 1926 m.).

Pirmasis jo rūpestis buvo Panevėžio katedros statyba, ji pašventinta Kristaus Karaliaus vardu 1930 m. Būnant vyskupu K. Paltarokui įkurta 11 parapijų, pastatyta 15 bažnyčių ir 14 koplyčių, pradėtos Panevėžio kunigų seminarijos statybos.

Bet svarbiausia jo veiklos sritis buvo sielovada. Vyskupas parengė daugiau kaip 50 ganytojiškų laiškų, keliasdešimt religinių leidinių, parašė Panevėžio bažnyčių istoriją, rengė Panevėžio vyskupijos parapijų istoriją. Suprasdamas spausdinto žodžio svarbą įkūrė katalikišką „Bangos“ spaustuvę.

K. Paltarokas organizavo Katalikų veiklos centro Panevėžio regiono padalinio veiklą, joje dalyvavo pats. 1928 m. mieste organizuotas Lietuvos jaunimo eucharistinis kongresas, 1933 m. – visos Lietuvos eucharistinis kongresas. Vyskupas labai palaikė ir rėmė katalikiškas labdaros organizacijas, šelpė žmones.

K. Paltarokui dėl bažnyčios ir tikėjimo ne kartą teko susikirsti su tuomete valdžia. 1930 m. uždraudus Ateitininkų organizaciją, vyskupas ją gynė, šį sprendimą laikė neteisėtu. Leido rengti nelegalius ateitininkų susirinkimus klebonijose ir bažnyčiose, pats juose dalyvavo. Globojo valdžios persekiojimus kunigus, mokėjo šiems paskirtas baudas.

Nacių okupacijos metais Panevėžio vyskupijos kurijos bibliotekoje buvo slepiamos žydų religinės knygos.

Ypač sunkūs išbandymai K. Paltarokui teko sovietiniais laikais. 1947 m. suėmus vyskupą M. Rainį, K. Paltarokas liko vieninteliu vyskupu Lietuvoje. 1949 m. jis išrinktas Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru, persikėlė gyventi į Vilnių. Buvo nuolat sekamas dėl aktyvios veiklos nepriklausomoje Lietuvoje, neigiamo sovietų valdžios vertinimo ir įtariamų ryšių su partizanais. NKVD operatyviniuose dokumentuose vadintas „idėjiniu vadu“. Po ilgų prašymų 1955 m. vyskupas K. Paltarokas gavo oficialų sovietų valdžios leidimą ir konsekravo savo įpėdinius – vyskupus Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį.

Vyskupas K. Paltarokas buvo visuomenės autoritetas, darbštus ir geras organizatorius, labai demokratiškas ir paprastas. Jo nuopelnai pripažinti jau tuo metu: 1926 m. tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu akademiku, 1933 m. išrinktas šv. Vincento Pauliečio, o 1937 m. - šv. Kazimiero draugijos garbės nariu. „Vyskupo Paltaroko neįveikiamumo paslaptis glūdi gal labiausiai jo pasiryžime nukentėti už savo ginamus idealus. Jis yra įsitikinęs ne tik savo bylos teisingumu, bet ir tuo, kad nukentėti už teisybę yra geriausias jai patarnavimas“, – rašė profesorius Stasys Šalkauskis.

Iš vyskupo K.Paltaroko parengto ir vėliau daug kartų nelegaliai perleisto katalikų „Katekizmo“ sakramentams ruošėsi visa pokario karta.

Jonas Variakojis (2018)

  J. Variakojis (1892-1963) – karininkas, vienas iš kūrusių, gynusių ir įtvirtinusių Lietuvos Respubliką. Jam teko ypač svarbus vaidmuo Panevėžio mieste ir regione vykusiose nepriklausomybės kovose, organizuojant Lietuvos kariuomenę. J. Variakojis 1918 m. gruodžio 29 d. paskirtas Panevėžio srities apsaugos viršininku, jam pavesta organizuoti karių savanorių telkimą Panevėžio krašte ir suformuoti Panevėžio apsaugos būrį. 1919 m. sausio pirmomis dienomis pradėtas formuoti būrys, stumiamas žymiai gausesnių bolševikų jėgų, buvo priverstas atsitraukti į Kėdainius. Čia būrys toliau komplektuojamas ir apmokomas, jo pagrindu 1919 m. kovo 22 d. įsteigtas Panevėžio atskirasis batalionas, kuris spalio 25 d. perorganizuotas į 4-ąjį pėstininkų pulką, vėliau tapusį 4-uoju Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Visus šiuos karinius junginius organizavo ir jiems vadovavo J. Variakojis.

Pradėjęs tarnybą paprastu savanoriu, 1919 m. gavo vyresniojo leitenanto, 1920 m. – kapitono, 1923 m. – majoro, 1925 m. – pulkininko leitenanto karinius laipsnius.

Vadovaujami J. Variakojo panevėžiečiai kovėsi su bolševikais prie Kėdainių, Šėtos, užėmė Ukmergę, 1919 m. gegužės 19 d. iš bolševikų išvadavo Panevėžį, dalyvavo karinėse operacijose prie Kupiškio, Aluksnės ir kitose vietovėse, prisidėjo nuo Daugpilio išvadavimo. 4-asis pėstininkų pulkas kovėsi su bermontininkais ties Šiauliais ir Meškuičiais, su lenkų kariuomene ties Jašiūnais, Skėteriais, Musininkais ir Širvintomis. Ypač svarbus vaidmuo J. Variakojui teko vykdant Panevėžio išvadavimo operaciją (buvo operacijos vadovo pavaduotoju).

Po nepriklausomybės kovų tęsė tarnybą Lietuvos kariuomenėje, buvo III pėstininkų divizijos štabo viršininku, III karo apygardos štabo viršininku, ėjo divizijos ir karo apygardos vado pareigas. 1929–1930 m. buvo krašto apsaugos ministras.

Už nuopelnus apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo ir 2-ojo laipsnio ordinais, kryžiumi „Už Tėvynę“ (šis apdovanojimas vėliau pervadintas Vyčio Kryžiumi), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Latvijos Lačplėsio 3-iojo laipsnio ordinu ir kt. apdovanojimais.

Arvydas Šliogeris (2022)                               

Arvydas Šliogeris (1944-2019) – filosofas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, vienas iškiliausių šiuolaikinių lietuvių mąstytojų, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas, daugelio filosofijos knygų ir vadovėlių autorius.

A. Šliogerio darbai žinomi Europoje ir pasaulyje.

2002 m. filosofo veikla įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2010 m. – Lietuvos mokslo premija, 2016 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Gimęs ir užaugęs mokytojų šeimoje Panevėžyje A. Šliogeris savo eseistikoje, skaitydamas pranešimus konferencijose, paskaitose studentams ar duodamas interviu nuolat pabrėždavo Panevėžio, kaip savo gimtosios vietos lemiamą reikšmę jo asmenybės, pažiūrų, mąstysenos formavimuisi.

A. Šliogeris buvo panevėžiečių ypač gerbiamas, vertinamas ir visada labai laukiamas. Kaip teigia kandidatą A. Šliogerį pasiūliusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, bibliotekos organizuoti renginiai su filosofu sulaukdavo didelio susidomėjimo, juose filosofas susitikdavo su skaitytojais, pristatydavo savo veikalus, diskutuodavo. Kiekvienas toks susitikimas tapdavo didele švente filosofijos gurmanams.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomi filosofo dovanoti rankraščiai, jo žmona Zita perdavė ir visą A. Šliogerio biblioteką.