Adresų rašymas

Visoje Lietuvoje yra vienodai pavadintų gyvenamųjų vietovių ir gatvių, todėl pašto darbuotojams dažnai kyla problemų dėl netiksliai nurodytų adresų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekdama pagerinti siuntų pristatymo kokybę priėmė sprendimą patikslinti Adresų formavimo taisykles ir nustatyti, kad pašto kodas yra viena iš sudedamųjų adreso dalių. Pašto kodai siuntų pristatymo darbuotojams padės greičiau nustatyti tikrąjį adresą ir siuntas gavėjams pristatyti greičiau.

Taigi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 1093 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2092 „Dėl Adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nurodant siuntos gavėjo adresą kartu reikia nurodyti ir pašto kodą.

Nurodant adresą registruose, valstybės informacinėse sistemose ir kitose informacinėse sistemose ir iš jų išduodamuose išrašuose, pažymose, pranešimuose ir kituose dokumentuose, jo sudedamosios dalys išdėstomos taip:

1. savivaldybės pavadinimas;

2. seniūnijos, išskyrus miesto teritorijoje sudarytas seniūnijas, pavadinimas;

3. gyvenamosios vietovės vardas vardininko linksniu arba pavadinimas;

4. gatvės pavadinimas;

5. žemės sklypo, pastato ar pastatų komplekso numeris gatvėje ar gyvenamojoje vietovėje;

6. korpuso numeris (jeigu suteiktas);

7. buto ar negyvenamosios patalpos numeris;

8. pastato ar kito objekto pavadinimas (neprivalomas);

9. pašto kodas, jei tvarkomas Lietuvos Respublikos adresų registre.

Jeigu adreso objektas yra savivaldybės centre arba gyvenamojoje vietovėje, kurios tipas yra miestas arba miestelis, nurodant adresą, gyvenamosios vietovės vardas nurodomas vardininko linksniu, o adreso sudedamosios dalys (pastato, statinio ar kito objekto pavadinimas, gatvė, žemės sklypo, pastato ar pastatų komplekso numeris, korpuso numeris (jeigu yra), buto ar patalpos numeris (jeigu yra), pašto kodas, miesto arba miestelio pavadinimas, savivaldybės pavadinimas (jeigu adresas nėra savivaldybės centre) išrašuose, pažymose, pranešimuose ir kituose dokumentuose, išduodamuose iš registrų, valstybės informacinių sistemų ir kitų informacinių sistemų, išdėstomos taip:

1. Panevėžys, Laisvės a. 20, LT-35200;

2. Vilnius, Vilniaus g. 12A-6, LT-01402;

3. Telšių r. sav., Tryškiai, Lazdynų Pelėdos g. 116-3B, LT-88155;

4. Kaunas, Karaliaus Mindaugo pr. 50, Žalgirio arena, LT-44334.

Jeigu adreso objektas yra kaime ar viensėdyje, nurodant adresą, nurodomas gyvenamosios vietovės vardas kilmininko linksniu ir gyvenamosios vietovės tipas, o adreso sudedamosios dalys (pastato, statinio ar kito objekto pavadinimas (jei yra), gatvė (jei yra), žemės sklypo, pastato ar pastatų komplekso numeris (jei kaime arba viensėdyje gatvių pavadinimai nesuteikti – žemės sklypo, pastato ar pastatų komplekso numeris rašomas po kaimo arba viensėdžio pavadinimo), korpuso numeris (jeigu yra), buto ar patalpos numeris (jeigu yra), pašto kodas, kaimo arba viensėdžio pavadinimas, seniūnija, savivaldybė) išrašuose, pažymose, pranešimuose ir kituose dokumentuose, išduodamuose iš registrų, valstybės informacinių sistemų ir kitų informacinių sistemų, išdėstomos taip:

1. Panevėžio r. sav., Velžio sen., Liūdynės k., Ramioji g. 2, LT-38130;

2. Panevėžio r. sav., Ramygalos sen., Kučių k., Bistrampolio g. 1, Bistrampolio dvaras, LT-38240;

3. Varėnos r. sav., Matuizų sen., Voriškių k., Eglyno g. 20, LT-65467;

4. Molėtų r. sav., Alantos sen., Alantėlės vs. 3, LT-33146.

Veiklos dokumentuose adreso sudedamosios dalys išdėstomos mutatis mutandis laikantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro tvirtinamose universaliosios pašto paslaugos teikimo taisyklėse nustatytos universaliosios pašto paslaugos teikėjui pateikiamų siųsti pašto siuntų adresavimo tvarkos.

Nurodant adreso sudedamąsias dalis, vartojami žodžių trumpiniai:

rajono – r., miesto – m., savivaldybė – sav., seniūnija – sen., miestelis – mstl., kaimas – k., viensėdis – vs., gatvė – g., prospektas – pr., bulvaras – bul., alėja – al., skersgatvis – skg., akligatvis – aklg., aplinkkelis – aplinkl., skveras – skv., aikštė – a., plentas – pl., kelias – kel., vieškelis – vieškl., krantinė – krant., takas – tak., korpusas – K ir skaičius (-iai) arba K, skaičius (-iai) ir didžioji raidė.

Pastatų rūsiuose esančio buto ar patalpos numeris rašomas prieš skaičių rašant didžiąją R raidę.

Nurodant adresą, žodžių „rajono“ ir „miesto“ trumpiniai vartojami tik savivaldybės pavadinimui parašyti.

Šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1093 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2092 „Dėl Adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“

2022 m. kovas

Apie renginius ir jų pavadinimus

Įprastai kasmet gegužę vyksta du renginiai, suvienijantys didelę dalį tautiečių – muzikos konkursas „Eurovizija“ ir kultūros renginys „Muziejų naktis“. Kaip taisyklingai reikėtų rašyti šiuos renginių pavadinimus?

Festivalių, švenčių ir kitų renginių tiesioginės reikšmės pavadinimai, dažniausiai sudaryti iš vietovardžio ir renginio rūšį nurodančio žodžio, rašomi be kabučių, pvz.: Vilniaus festivalis, Trakų festivalis, Pažaislio festivalis, Jūros šventė.

Simboliniai (perkeltinės reikšmės) tokių renginių pavadinimai rašomi su kabutėmis, pvz.: „Šv. Kristupo vasaros muzika“, „Vilniaus dienos ’99“, „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, „Bliuzo naktys“, „Muziejų naktis“ ir pan.

Eurovizija yra simbolinis dainų konkurso pavadinimas, todėl rašytinas su kabutėmis arba skirtinas kitu šriftu: „Eurovizija“ – įspūdingas renginys, stebimas daugybės žiūrovų visame pasaulyje. Daug grupių dalyvaus šalies „Eurovizijos“ dainų konkurso atrankoje. Grupė tikisi, kad Švedijoje pavyks įrašyti dainą Eurovizijos nacionalinei atrankai ir pan.

Dažnai aptariami ir renginių vedantieji, o gal vedėjai?

Esamojo laiko veikiamasis dalyvis vedantysis, vedančioji neteiktinas asmenims pagal pareigas pavadinti: Koncerto pabaigoje vedantieji (taisoma vedėjai) padėkojo rėmėjams (Kalbos patarimai. Kn. 1: Gramatinės formos ir jų vartojimas, Vilnius, 2002, p. 44). Taigi ne renginio vedantysis, o renginio vedėjas.

Šaltinis – VLKK Konsultacijų bankas

Kalbiškai apie Velykas

Velykos yra kilnojamoji šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.

Velykų pavadinimas baltarusių k. – „Velikij denj“, pažodžiui – „Didžioji diena“. Toks pavadinimas buvo ir senojoje slavų kalboje. Pirmuosiuose lietuvių raštuose daugiausia buvo vartota vienaskaitinė forma – Velyka. Velýkos yra 1-osios kirčiuotės žodis ir turi tvirtapradį pastoviai kirčiuotą antrą nuo galo skiemenį, taigi Velýkų, Velýkoms, Velýkas, Velýkomis... Švenčių pavadinimų pirmasis žodis visada rašomas didžiąja raide. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sutrumpinimas šv. neįeina į šventės pavadinimą, todėl paprastai rašomas mažąja raide, pvz., šv. Velykos. Stilistiškai trumpinį šv. vartoti didžiąja raide galima, ypač religinio pobūdžio tekstuose. Tačiau tikrai ne klaida švenčių pavadinimus vartoti be minėtojo žodžio.

Sveikinimai su prielinksnio su konstrukcijomis (pvz., Sveikinu su Velykomis!) paplito dėl rusų kalbos įtakos, o lietuviams įprastesnis – „Sveiki sulaukę šventų Velykų!“.

Velykinis ar Velykų kiaušinis? Abu pasakymai yra taisyklingi. Jei norima labiau pabrėžti, kad tam tikras daiktas ar veiksmas skirtas tik tai konkrečiai šventei – Velykoms, labiau tinka kilmininko forma, pvz.: Velykų koncertas, Velykų kiaušinis, Velykų pyragas ir pan. Jei norima nusakyti daikto ar veiksmo rūšį, tinka būdvardis, pvz.: velykinis koncertas, velykinis kiaušinis, velykinis pyragas. Žodį velykinis rašome mažąja raide.

Labiausiai Velykų laukia vaikai, kadangi jiems dovanų atneša Velykų bobutė. Kitaip ji dar vadinama Velyke. Dažnam kyla klausimas, ar žodį bobutė galima vartoti? Taip, šis žodis yra vartotinas. VLKK Žodyno pakomisė, 2013 m. svarstydama „Kalbos patarimų“ knygą, atsižvelgė į tradiciją šeimos narių pavadinimus (bobutė ar močiutė) pasirinkti pagal regionus ir nutarė bobutę vertinti kaip vartotiną žodį ir jo į skolinių knygą neįtraukti.

Iš vakaro vaikai padarydavo Velykės dovanoms gūžteles iš šieno gėlių darželyje, sode, pirtyje. Mama paslapčiomis nudažydavo kiaušinių kitomis spalvomis arba pasikeisdavo su kaimynėmis, kad mažieji nesuprastų apgaulės. Juos padėdavo į jau paruoštas gūžteles arba gryčioje ant palangės, po suolu, prie krosnies. Kiek vaikams buvo džiaugsmo radus gūžtelėje margutį!

Kai kur buvo tikima, kad margučius nešioja ne Velykė, o Velykų zuikis. Frazeologizmo Velykų zuikis pamatas – pasakojimas apie senutę Velykę. Ji gyvena pamiškėje ir kartu su zuikučiais margina kiaušinius, po to juos sudeda į zuikių pakinkytą vaškinį ar cukrinį vežimaitį ir veža vaikams.

Tik nesupainiokite Velykų bobutės su Velykų boba. Velykų boba – vienas tradiciškiausių pyragų, kepamų Lietuvoje šiai šventei. Nevadinkime šio pyrago babka. Tai nevartotina svetimybė. Vietoj jo vartotini žodžiai: 1. (Velykų) boba (pyragas); 2. plokštainis (žr. Kalbos patarimai. Kn. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas, Vilnius, 2013, p. 16).

Svarbiausias Velykų atributas yra kiaušinis. Jis laikytas gyvybinės galios, sveikatos ir atgimstančios gamtos simboliu. Lietuvių ir kitos pasaulio tautos žino sakmes apie anties ar kito vandens paukščio padėtą kiaušinį, iš kurio atsiradęs pasaulis. Apie kiaušinį galima sakyti ir smailus, ir smailas, abu žodžiai vartotini, tačiau pirmenybė teiktina formai smailus.

Seniau įprasta būdavo pasidaryti Velykų eglutę (medelį). Prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakelių, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, įvairių formų sausainukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9–12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės (medelio) kiaušiniai atneša laimę.

Šventei dažysime, marginsime, bet ne maliavosime kiaušinius. Žodis maliavoti – senoji svetimybė, dabar vartotini žodžiai: 1. tepti, teplioti; 2. piešti, tapyti; 3. dažyti (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 84). O prie šventinio stalo spręsime, kuriuo galu, smaigaliu ar drūtgaliu (vns. vard. drūtgalỹs (3 a kirčiuotė), kiaušinį mušti, kad išsirinktas margutis liktų nesuskilęs.

Loreta Vasilevičienė

Parengta pagal VLKK Konsultacijų banko rekomendacijas

Advento papročiai

Gruodis – pirmasis kalendorinis prasidedančios žiemos ir dvyliktas metų mėnuo, dar kitaip buvo vadinamas Pusčiu, Ragu, Didžiuoju Ragučiu ir kt. Gruodis yra ir didžiųjų metų švenčių laukimo laikotarpis.

Ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas prasideda adventas, kuris trunka beveik mėnesį. Tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas. Advento metu krikščionys susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių Kalėdų. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ rašoma: „adventas bažn. keturių savaičių laiko tarpas prieš Kalėdas“. Kadangi tai ne šventės, o laikotarpio pavadinimas, žodis adventas rašomas mažąja raide.

Žodis adveñtas yra 2 kirčiuotės (žr. el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“; D. Mikulėnienės, A. Pakerio, B. Stundžios „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo žinyną“, Vilnius, 2007): V. adveñtas, K. adveñto, N. adveñtui, G. adveñtą, Įn. adventù, Vt. adventè.

Advento metu laikomasi pãsninko (ne pasniko), pasninkaujama, t. y. susilaikoma nuo kai kurių valgių (mėsos, pieno). VLKK rekomendacijos dabar leidžia veiksmažodį pasninkauti kirčiuoti dvejopai – galima pasirinkti norimą variantą: pasninkáuti, pasninkáuja, pasninkãvo arba pãsninkauti, pãsninkauja, pãsninkavo.

Advento laikotarpiu žmonės puošia namus advento vainikais. Advento vainikas – negęstančios saulės ir jos metinio ciklo simbolis. Advento vainikas pirmą kartą buvo nupintas XIX a. Hamburge. Evangelikų bažnyčios pastorius Johanas Hinrichas Vichernas (1808–1881) rūpinosi beglobiais vaikais, teikė jiems paramą. Per 1838 m. adventą pastorius, norėdamas, kad vaikai labiau pajustų šį laikotarpį, sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Taip kasdien būdavo uždegama po vieną žvakę, kurias pradėta statyti ant medinio rato, tapusio dideliu šviesos vainiku. Nuo 1851 m. imta vainiką puošti žaliomis eglės šakomis – gyvybės simboliu. Vainiką su dvidešimt keturiomis žvakėmis buvo sudėtinga patalpinti namuose, todėl vėliau liko tik keturios žvakės, žyminčios keturis advento sekmadienius. Vėliau pasaulyje advento vainiką išpopuliarino popiežius Jonas Paulius II, kai vainiką imta puošti šalia Šv. Petro aikštėje statomos prakartėlės.

Advento vainikas iš germaniškų kraštų pirmiausia paplito Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte. Lietuvininkų vainikai buvo mažiau puošnūs, nupinti iš karklų vytelių. Iš vytelių pasigamintas ratas buvo apsukamas jaunomis eglišakėmis, pridedant rūtų šakelių, kankorėžių, samanų, džiovintų vaisių, viduje pastatomos keturios žvakės. Klaipėdos krašto advento vainike žvakės nebuvo statomos visos kartu, bet kas sekmadienį įstatoma ir uždegama po vieną žvakę. Kartu pasimelsdavo, giedodavo Kalėdų giesmes. Vėlyvesne tradicija laikomas ant laukujų durų (laukujis (laukujė) – tai laukutinis (esantis iš lauko pusės), išorinis (žr. el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“), taigi pasakymai laukujės durys, laukutinės durys taisyklingi ir vartotini, gali būti sakoma ir laukinės durys (ketvirtoji būdvardžio laukinis reikšmė – „išorinis“) kabinamas nedidelis vainikas iš pušies šakelių. Toks advento vainikėlis buvo puošiamas raudonu kaspinu ir varpeliu. Kūčių vakarą advento vainikus sudegindavo ir įžiebdavo žvakutes ant eglutės.

Adventas lietuviškai būdavo vadinamas leliumų metu, tai nurodoma ir „Lietuvių kalbos žodyne“ (žr. https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/L/leliumai). Ilgiausiai šį pavadinimą išsaugojo dzūkai, kurie būtent šiuo laikotarpiu dainuodavo dainas su garsažodžiais leliumai, leliumoj, lėliu Kalėda ir t. t. Daugumos jų tematika – gamtos ir žmogaus gyvenimo sugretinimas, santykiai tarp mergelės ir bernelio, piršlybos. Galbūt seniau šiuo laikotarpiu jos dažniausiai ir vykdavo, nes po Kalėdų prasidėdavo pagrindinis vestuvių metas, kuris tęsdavosi iki Užgavėnių. Ne veltui „Lietuvių kalbos žodynas“ prie žodžio leliumai aiškinimo pateikia tokį pavyzdį: „Štai leliumų dienos arti, o raituolių vis dar nėra“ (raituoliai – tai raiti piršliai).

Gruodžio 22 d. minima žiemos saulėgrįža. Laikoma, kad nuo gruodžio 22 d. šiauriniame pusrutulyje prasideda astronominė žiema. Gruodžio 21–24 dienomis vyrauja ilgiausios naktys ir trumpiausios dienos. Žiemos saulėgrįžos šventė dar vadinta Elnio devyniaragio švente. Elnias devyniaragis – senovės lietuvių mitologinė būtybė, savo raguose nešanti dangaus kūnus (dažniau Mėnulį nei Saulę). Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu.

Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Kai kuriose kalėdinėse giesmėse elnias ant ragų atneša Saulę.

Saulėgrįža yra sudurtinis žodis iš žodžių saulė ir grįžti. Kadangi žodis grįžti turi nosinę raidę šaknyje, tai ir žodis saulėgrįža rašomas su nosine. Ar galima saulėgrįžą vadinti žodžiu solsticija? Taip, solsticija (lot. solstitium – saulės stovėjimas) yra vartotinas žodis, tačiau „Kalbos patarimų“ knygelėje „Leksika: skolinių vartojimas“ (Vilnius, 2013) pirmenybė teikiama žodžiui saulėgrįža (p. 57), solsticija vertinamas kaip šalutinis normos variantas.

Adventinis laikotarpis baigiasi Kūčių vakarą. Elnias devyniaragis ant ragų parneša Saulę ir diena pradeda ilgėti.

Loreta Vasilevičienė

Parengta pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijas

Lietuvininkų tarmė

Istoriniame Klaipėdos krašte daugiau kaip 700 metų greta gyveno lietuviai ir vokiečiai. Čia, prie Baltijos jūros, būta ir kuršių, kurie vertėsi žvejyba. Jų kalbos reliktų pasitaiko lietuvininkų žvejų kalboje ir vietovardžiuose. Lietuvių ir vokiečių kalbomis kalbantys žmonės nuolat tarpusavyje bendravo, todėl jų kalbos paveikė viena kitą. Istorija lėmė ir tai, kad iš penkių Lietuvos etnografinių regionų labiausiai nukentėjo Mažosios Lietuvos regionas.

Lietuvininkų tarmė buvo paplitusi nedideliu ruožu pagal Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Kol mokyklose buvo mokoma ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalba, kol miestuose vokiškai kalbėjo tik tie, kurie turėjo tik valdišką tarnybą, o kaimuose žmonės bendraudavo lietuviškai, tol lietuvininkų tarmė gyvavo. Po XX a. vidurio situacija pasikeitė. Baigiantis karui iš gimtųjų vietų emigravo per 90 % gyventojų, kaimai ir miesteliai liko tušti. Po karo Klaipėdos krašte dar buvo apie 10 000 lietuviškai kalbančių žmonių. Iš pasilikusių arba grįžusių apie 8 000 išvyko į Vokietiją, dalis ištremti į Sibirą. Į Klaipėdos kraštą atsikėlė žmonės iš įvairių Didžiosios Lietuvos vietų. Senoji krašto gyventojų tarmė pradėjo nykti.

1964 metais, kai buvo sudarinėjama tarmių klasifikacija, lietuvininkų-šišioniškių tarmę kalbininkai pavadino vakarų žemaičių tarme. Paradoksalu, bet iki šiol pavadinti žemaičiais lietuvininkai įsižeidžia. Klaipėdos kraštas niekada nepriklausė Žemaitijai. Priešingai, šį kraštą daugelį metų skyrė administracinė, ekonominė, kultūrinė ir religinė ribos. Ir ne tik jos. Ne kartą lietuvininkas yra pasakęs: „Kam žemaitis, geriau rusas“... Išgirdę kaip „žemaitelkos“ su bernais susėdę po darbo dainas dainuodavo, apie žemaičius sakydavo, kad jie „baubia“, o kai dainuoja „Velnias į juos vypso“.

Išskirtinės tarmės ypatybės

Vietoj lietuvių k. ie, uo (sviestas, duona) lietuvininkai taria ė, o: svėsts, dėna, pėns, vėns, dona, doti, pods, šo.

Priebalsį l dėl germanizacijos įtakos visada taria minkštai: liova, bliogs, kliausti, Šiliuti, alius.

Vietoj vietininko linksnio vartoja į + galininkas: būn į stubą; dirb į Šiliutį; žvejoju į Krokų Lanką.

Įdomiausias šios tarmės atstovų žodynas. Ne be reikalo Martynas Tydekas nuo Plikių sakė: „Mes ir vokiškus žodžius išvertėm į savo kalbą, ir padarėm puikesnius“.

Tik nedidelę svetimybių dalį sudaro slavizmai, didžioji dalis germanizmų, daug žodžių, nežinomų žemaičiams ir aukštaičiams. Tiek vokiški, tiek slaviški žodžiai yra gerai pritaikyti prie vakarų žemaičių tarmės fonetinės ir morfologinės struktūros. Neretai būna sunku nustatyti, iš kokio nelietuviško žodžio jie yra padaryti, pvz.: bumbul’a – „medvilnė“, muilavô∙ti – „piešti“.

Dabartiniu metu lietuvininkų kilmę išduoda vardai: Johanas, Anna, Michelis, Marija, Georgas, Barbė, Valteris, Greta, Hansas, Elfrida, Hilda, Elzė, Gerda, Ansas, Fricas, Helmutas, Zigfridas. Ir pavardės: Engelinas, Enzinas, Bastijonas, Buntinas, Goberis, Kiaupa, Kybrancas, Kiupis, Pipis, Prūsas…

Drevernos etnografinis ansamblis „Žvejytės“ ir šiandien puoselėja lietuvininkų-šišioniškių tarmę. Deja, vis mažiau ir mažiau lieka žmonių, kurie kalbėtų šia tarme. Jeigu norime pajusti šios tarmės grožį ir išskirtinumą, reikėtų paskaityti K. Donelaičio „Metus“. Nenudailinta, paprastų žmonių kalba tiko antikinei eilėdarai – hegzametrui, kuriuo parašyti žymiausi graikų epai.

Keletas lietuvininkų tarmės žodžių

Bragvynis – degtinė

Festavot – švęsti

Gešeftas – biznis

Gliumzė – varškės sūris

Grabaliotai – įvairių rūšių pyragai

Gurulai – nedidelės bangos

Kapijos ar tijos krūža – kavos ar arbatos puodelis

Klingeris – varpas

Macė – jėga

Mainkukas – aguonų pyragas

Pepernika – meduoliukai

Preisa – Prūsija

Prūsų jūra – Kuršių marios

Raukšlėti kedeliai – klostyti sijonai

Roputės – bulvės

Spinginai – smegenys, protas

Šinkiai – kumpiai

Šmėkiot – ragauti

Velijam giliukį didelį stiukį – linkim laimės didelį gabalą

Vėn sniukiuką paimti – išgerti vieną stikliuką

Zankuks – pyragas su kakava

Žagata – šarka

Parengta pagal Indrės Skablauskaitės straipsnį „Kalbininkai lietuvininkus pavadino vakarų žemaičiais“

Apie rudens šventes

Visų šventųjų diena – po mirties paskelbtų šventaisiais atminimo ir pagerbimo diena, minima lapkričio 1 d. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente VII a. pradžioje paskelbė popiežius Bonifacas IV.

Oficialus šventės pavadinimas – Visų Šventųjų diena. Į Darbo kodeksą įrašytas stilistinis pavadinimo variantas (abu žodžiai pradedami didžiąja raide). Minėtina, kad laikantis bendrųjų rašybos taisyklių tik pirma šventės pavadinimo raidė būtų didžioji – Visų šventųjų diena, kitos neoficialios pavadinimo formos Visi šventieji arba Visų šventųjų šventė.

Lapkričio 2 d. senovės lietuvių papročiu minimos Vė̃linės arba Ilgės, arba vėlių diena. Šventės pavadinimas Vėlinės gali būti kirčiuojamas dvejopai: Vėlìnės ir Vė̃linės.

Šventės diena pradžioje nebuvo pastovi – lapkričio 17, sausio 1 ar sausio 14 dieną. Benediktinų vienuolyno abatas Odilonas 998 m. įvedė tradiciją iškart po Visų Šventųjų melstis už mirusius vienuolijos narius. XIII a. ši tradicija išplito visoje Katalikų Bažnyčioje.

Ilgės – mirusiesiems pagerbti skirta senovės lietuvių rudens šventė su sudėtinėmis vaišėmis. Švęstos kapinėse ir namuose spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, nuėmus derlių. Būdavo prašoma laukų globėjo Žemėpačio malonių, pasak kitų autorių, aukojama Perkūnui ar pagerbiamas Vaižgantas (linų dievas). Su apeigomis kepdavo duoną, skirtą proseniams (vėliau elgetoms), būdavo aukojami gyvuliai, paukščiai (avys, gaidžiai), vaišinamasi jų virta ar kepta mėsa, grojama, dainuojama, žaidžiama. Mirusiųjų vėlėms po stalais, suolais, į namo kertes numesdavo maisto, nuliedavo gėrimo arba užkasdavo vaišių liekanas.

Šiaurės rytų Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse Latvijoje, Baltarusijoje iki XIX a. išliko Ilgių šventės paprotys ant kapų padėti valgio ir gėrimo.

Šaltiniai: Valstybinė kalbos komisija, Vikipedija

Bobų ar indėnų vasara?

Giedros, šiltos ankstyvojo rudens dienos lietuviškai vadinamos ne indėnų (plg. angl. Indian summer), o bobų vasara. Rugsėjo 21-oji nuo seno Lietuvoje laikyta bobų vasaros pradžia (tęsiasi iki 29 d.). Primintina, kad bobų vasara rašytina be kabučių.

Minėtą laikotarpį bobų vasara vadina tik rytų slavai, lietuviai, vokiečiai (Altweibersommer). Šiaurės Amerikoje toks laikotarpis paprastai vadinamas indėnų vasara (Indian summer). Pirėnuose, Italijoje ir Prancūzijoje – šv. Martino vasara(it. Estate di San Martino, galis. Veraniño de San Martiño, portug. Verão de São Martinho), Bulgarijoje ir Serbijoje –čigonų vasara, Čekijoje – voratinklių vasara. Latviai išsaugojo seną gražų žodį atvasara, kuris reiškia sugrįžusi vasara.

Vienas iš populiarių aiškinimų, kodėl šis metas vadinamas bobų vasara, – tai paskutinės metų dienos, kada senos moterys gali pasišildyti saulėkaitoje. Tačiau anot tautosakininkų ir filologų, bobų vasara susijusi ne su bobomis, o su „bobais“ – taip liaudiškai buvo vadinami didoki vorai, rudenėjančiose pievose mezgantys besiplaikstančius voratinklius.

Šaltiniai: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas, Vikipedija

Šis tas apie žiemos sportą

Ledrogėmis arba burinėmis rogėmis, ne bujeriais, vadintinos slysti ledu iškėlus bures pritaikytos burinės rogės arba burinė valtis su pačiūžomis. Sniegu arba ledu šliuožiančios rogės, kurias varo oro sraigtas, vadinamos aerorogėmis.

Snieglentė, ne snoubordas (plg. angl. snowboard; dar plg. riedlentė) yra abiejuose galuose išlenkta slidė su pavaža.

Slidė su šiek tiek riestais galais šliuožti vietove be vėžių per purų sniegą arba leistis nuokalnės trasa su vartais ir daryti akrobatines figūras vadinama ne monoslide (plg. angl. monoski), o vienslide.

Varinės rogės leistis specialia kalno trasa, slidžių ir rogių hibridas – prie trijų slidžių pritaisytas dviračio tipo rėmas su balneliu ir vairu, vadinamos slidrogėmis, ne skibobu (plg. angl. skibob). Skibobu nevadintinas ir slidrogių sportas – leidimasis nuo kalno slidrogėmis.

Laisvojo stiliaus slidinėjimo kalnų slidėmis trijų sporto rungčių šaka: gūbrinis, slidžių baletas ir akrobatiniai šuoliai nuo tramplyno vadinami akrobatiniu slidinėjimu, ne svetimybe iš anglų kalbos fristailu (plg. angl. free style).

Gūbrinis, arba kitaip mogulas, – greitas, techniškai taisyklingas leidimasis nuo gūbriuoto kalno slidėmis. Leisdamasis slidininkas atlieka du kuo sudėtingesnius šuolius nuo trasoje įrengtų nedidelių tramplynų.

Parengta Vilmos Zubaitienės pagal „Sporto terminų žodyną“, Vilnius, 2002

Kalėdų ir Naujųjų metų belaukiant

Artėjant gražiausioms metų šventėms, vertėtų pamąstyti ne tik apie tai, ką padovanosime artimiesiems ar kur sutiksime naujus metus, bet ir kaip pasveikinsime sau brangius žmones, draugus, kolegas. Sveikinti ir sulaukti sveikinimų bus maloniau, jei nereikės sukti galvos, kaip pasveikinti tinkamai ir išvengti tam tikrų kalbos klaidų. Norėdami Jums padėti, pateikiame būdingiausių klausimų ir atsakymų sąrašą.

1. Didžiąja ar mažąja raide rašyti trumpinį šv. šventės pavadinime?

Prie švenčių pavadinimų Kalėdos, Velykos, trumpinys šv. rašomas mažąja raide, nes nelaikomas tikrinio vardo sudedamąja dalimi (neįeina į šventės pavadinimą), tačiau stilistiniais sumetimais (ypač religinio pobūdžio tekstuose) pavartota didžioji raidė ne klaida.

2. Kaip reikėtų taisyklingai rašyti „Naujieji Metai“, „Naujieji metai“ ar „naujieji metai“?

Švenčių ir išskirtinės reikšmės renginių pavadinimų tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, taigi šventės pavadinimas yra Naujieji metai.

3. Kiek didžiųjų raidžių šventės pavadinime „Trys karaliai“?

Pagal bendrąsias rašybos taisykles tik pirmasis šventės pavadinimo žodis rašytinas didžiąja raide – Trys karaliai. Abi didžiosios raidės (Trys Karaliai) galėtų būti rašomos stilistiniais sumetimais (Karaliai yra religiniai personažai).

4. Kaip kirčiuoti šventės pavadinimą „Kalėdos“?

Kristaus gimimo šventė Kalė̃dos yra 2-osios kirčiuotės, taigi Kalė̃dų, Kalė̃doms, Kalėdàs, Kalė̃domis...

5. Didžiąja ar mažąja raide rašyti žodį „adventas“ ir kaip jį kirčiuoti?

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ rašoma: „adventas bažn. keturių savaičių laikotarpis prieš Kalėdas“. Kadangi tai ne šventės, o laikotarpio pavadinimas, žodis adventas rašomas mažąja raide. Žodis adveñtas yra 2 kirčiuotės, taigi adveñtas, adveñto, adveñtui, adveñtą, adventù...

6. Ar vartotini žodžiai „plotkelis (plotkelė)“, „plotka“?

Kūčių vakaras pradedamas laužant kalėdaičius – švęstus paplotėlius, ne plotkelius, plotkeles ar plotkas (lenk. opłatek, brus. аплатка).

7. Kuo keistinas žodis „šližikas“ („sližikas“)?

Šližikas (sližikas) (plg. lenk. slizyk) yra prėskutis arba kūčiukas. El. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama žodžioprėskutis reikšmė – „Kūčių valgis, kepinukas, valgomas su aguonų pienu“. Ketvirtoje „Kalbos patarimų“ knygelėje „Leksika: skolinių vartojimas“ teikiami nevartotinos svetimybės šližikas (sližikas) pakaitai: kūčiukas, prėskutis.

8. Ar tiesa, kad turi būti tik „Kalėdų Senelis“, o ne „Kalėdų Senis“?

Yra nuomonių, esą Kalėdų Senis laikytinas bendrinei kalbai neteiktinu hibridu. Jis siejamas su tarybiniais metais švęstų Naujųjų metų tradicijomis, plg. šventės personažą Senis Šaltis (rus. Дед Мороз). Teigta, kad lietuvių kalboje senis turįs neigiamą, niekinamą atspalvį. Nuomonė, esą bendraujant su vaikais būtina vartoti malonines mažybines formas, taip pat niekuo nepamatuota.

Ir Kalėdų Senis, ir Kalėdų Senelis laikytini bendrinės kalbos norma ir abu yra vartotini. Kurį žodį (senį ar senelį) rinksimės, priklausys nuo mūsų tarmės, šeimos tradicijų ir kt. Abu personažo vardo variantai minimi ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“.

9. Ar taisyklinga sakyti „Kalėdos išpuolė šeštadienį“?

Ne, netaisyklinga. Veiksmažodis išpulti nevartojamas reikšmėmis: 1. „tekti, priderėti, prireikti, priklausyti“, pvz., Užmokėk jam, kiek išpuola (taisoma pridera, priklauso); 2. „pasitaikyti“, pvz., Kalėdos pernai išpuolė (taisoma pasitaikė) gražios. Taigi, reikėtų sakyti Kalėdos pasitaikė šeštadienį.

10. Kada vartoti „Kalėdų“, o kada „kalėdinis“?

Labai aiškiai pasakyti, kada vartoti kilmininko formą, o kada priesagos -inis, -ė būdvardį, gana sunku. Dažnai tam tikri žodžių Kalėdų, kalėdinis, -ė vartojimo atvejai yra subtilūs. Nuo seno buvo įprasta vartoti kilmininko formą, pvz.: rudens atostogos, gimtadienio dovana, Velykų rytas, taip pat ir Kalėdų atostogos, tad tais atvejais, kai nusakomas tam tikras daiktas ar konkretus veiksmas, skirtas tik tai konkrečiai šventei – Kalėdoms, teiktina kilmininko forma, pvz.: Kalėdų pyragas, Kalėdų eglutė, Kalėdų dovanos, Kalėdų Senelis, Kalėdų staigmena, Kalėdų atvirukas, Kalėdų koncertas,Kalėdų žaidimas ir pan.

Tais atvejais, kai kalbama apie Kalėdoms skirtą, bet kitu laiku vykstantį veiksmą, pvz., kalėdinis žaidimas gali būti žaidžiamas ne tik per Kalėdas, kalėdine staltiese užtiesti stalą galime ir po Kalėdų ir t. t., arba kai atsiranda dviprasmybių, pvz.: Kalėdų prekyba, Kalėdų nuolaida, Kalėdų mugė ir kt., labiau tinka priesagos -inis, -ė būdvardis kalėdinis, -ė (kalėdinė prekyba, kalėdinė nuolaida, o vietoj Kalėdų išpardavimas – kalėdinis išpardavimas ir pan.).

Labai svarbu, kad patys vartotojai nepamirštų, kad būdvardis kalėdinis, -ė ne visada gali pakeisti kilmininką, antra vertus, ne visur tinka ir Kalėdos. Nelabai bus gerai, jei pradėsime Kalėdas pardavinėti, taikyti joms nuolaidas ir pan.

11. Kaip taisyklingai pasveikinti?

Ne tik šnekamojoje kalboje plinta tokie sveikinimai, kaip Sveikinu su gimimo diena! Sveikiname su Naujaisiais metais! – kartais net veiksmažodis praleidžiamas: Su Kalėdomis! Su Naujaisiais metais! Tokie prielinksnio su junginiai paplito dėl rusų kalbos įtakos ir, deja, baigia išstumti lietuviškus pasakymus.

Bent kalbėdami viešai, rašydami laiškus, atvirukus, sveikinimus galėtume formuluoti kitaip, pvz.: Sveikiname sulaukusius auksinių vestuvių! Sveikinu grįžus iš kelionės! Daug kur tinka galininkas, pvz.: Sveikinu gimimo dieną! Galimas vartoti ir daiktavardis proga: Sveikiname apdovanojimo proga! Sveikinu Naujųjų metų proga!

Per didžiąsias šventes paprastai sakoma kilmininku: Sveiki sulaukę šventų Kalėdų! arba Linkiu tyro džiaugsmo Kalėdų šventėse! ir taip toliau.

Šaltinis – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas

Nyderlandai, nyderlandiečiai, nyderlandų kalba

2013 m. gruodžio 2 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Žodyno pakomisės posėdyje svarstytas Europos Sąjungos leidinių biuro klausimas dėl oficialiojoje vartosenoje nebetinkamų (nors lietuvių kalboje iš tradicijos vartojamų) pavadinimų Olandija, olandas, olandiškas, olandų kalba ir pan.

Valstybių pavadinimų sąraše (patvirtintame Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1995 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 48 „Dėl valstybių pavadinimų“) greta oficialaus ilgojo pavadinimo Nyderlandų Karalystė buvo teikiami du trumpieji pavadinimai. Pakomisė pasiūlė Kalbos komisijai juos sukeisti vietomis ir pirma teikti oficialesnį Nyderlandai, pagrečiui – tradicinį Olandija. Pakeitimas priimtas Kalbos komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. N-13 (149), žr. interneto svetainėje aktualią redakciją skyriuje Svetimvardžiai. Valstybių ir jų sostinių pavadinimai.

Valstybių gyventojų pavadinimų sąraše (patvirtintame Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2008 m. spalio 2 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-6) buvo teikiamas pavadinimas olándas, -ė (taip pat visada galimas sudėtinis pavadinimas – Nyderlandų gyventojas, -a arba Nyderlandų Karalystės gyventojas, -a). Pakomisė pasiūlė Kalbos komisijai teikti du pavadinimus – nyderlandietis, -ė ir olandas, -ė. Pakeitimas priimtas Kalbos komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-16, žr. interneto svetainėje aktualią redakciją skyriuje Svetimvardžiai. Valstybių gyventojų pavadinimai.

Nyderlandų Karalystės gyventojų pavadinimas nyderlandiečiainėra naujas. Pagrečiui su tradiciškesniu pavadinimu olandai jis teiktas vadinamojoje bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“, teikiamas ir naujausioje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (t. 16, p. 723).

Kalbų pavadinimai Kalbos komisijoje yra svarstyti kitų institucijų teikimu. Dažniausiai vartotas pavadinimas olandų kalba. Tačiau greta tradicinio valstybės pavadinimo Olandijos pradėjus vartoti pavadinimą Nyderlandai jau keliolika metų kalbama ir apie tikslesnį kalbos pavadinimą.

Arvydas Tamošaitis straipsnyje „Olandija ar Nyderlandai, olandų ar nyderlandų kalba?“ (Gimtoji kalba, 1998 Nr. 1, p. 26–31) atkreipė dėmesį, kad vadinamosios olandų ir flamandų kalbos iš tiesų yra šiaurinis ir pietinis tos pačios nyderlandų kalbos dialektai, pasiūlė Nyderlanduose ir Flandrijoje vartojamą kalbą vadinti nyderlandų kalba.

Vytauto Mažiulio knygoje „Pasaulio tautų kalbos“ (2001, p. 37–38) taip ir pavadinta – nyderlandų kalba, apibūdinta, kad ji šiuo metu turi du variantus, tai: 1) olandų kalba (apie 12 mln. žmonių – Olandijoje, kurioje dar yra apie 1 mln. fryzų) ir 2) jos tarmė – flamų (arba flamandų) kalba (apie 5,5 mln. žmonių Belgijoje, kurioje dar apie 5 mln. kalba prancūziškai).

Naujausiame leidinyje Zofijos Babickienės ir Reginos Venckutės „Kalbos mokslo pagrindai“ (2013, p. 256–257) tarp germanų kalbų taip pat nurodoma: „nyderlandų kalba (olandų ir flamų, kitaip – flamandų)“, paaiškinta, jog „skiriami du naujosios nyderlandų kalbos variantai – šiaurinis (olandų kalba, vartojama Nyderlandų Karalystėje) ir pietinis (flamų, arba flamandų, kalba, vartojama Belgijos Karalystėje).“

Taigi oficialiąją Nyderlandų valstybės kalbą, vieną iš ES kalbų, vadintume nyderlandų kalba. (Beje, tos šalies teritorijoje regioninės kalbos statusą turi fryzų kalba.)

Tad „ES institucijų leidinių rengimo vadove“ siūloma vartoti pavadinimus Nyderlandų Karalystė, Nyderlandai, nyderlandiečiai, nyderlandų kalba (oficialioji valstybės kalba, viena iš ES), tačiau laisvesnėje vartosenoje ir toliau galimi tradiciniai pavadinimai Olandija ir olandai, olandų kalba.

Atkreiptinas dėmesys į Panevėžio miesto partnerio Guso (Goes) pavadinimą. Anksčiau vartojome formą pagal tarimą Husas. Žodyne „Pasaulio vietovardžiai. Europa“, išleistame Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto 2006 m., nurodytas miesto pavadinimas lietuvių kalba – Gusas. Tad sakytume, kad į Panevėžį atvyksta oficialios Guso delegacijos ir nyderlandiečiai.

Panaudota informacija, parengta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotojos Aistės Pangonytės

Kaip ir kodėl įvairiose kalbose pavadintas ruduo?

Rudens pavadinimas indoeuropiečių kalbose labai įvairuoja. Vieną didelę grupę sudaro slavų kalbos, gotai ir mūsų giminaičiai senovės prūsai, plg. lenkų jesen, gotų asans „pjūties metas“, prūsų assanis „ruduo“. Gotų kalbos rudens pavadinimas geriausiai išlaikė pirminę žodžio reikšmę „laikas, kai pjaunami javai“.

Manoma, kad vokiečių kalbos rudens pavadinimo der Herbst ir senosios anglų kalbos haerfest pirminė reikšmė buvusi „pjūties, derliaus ėmimo metas“. Šie žodžiai toliau sietini su indoeuropiečių kalbų žodžiais, kurių pirminė reikšmė susijusi su veiksmažodžių pjauti.

Anglai senuoju rudens, t. y. derliaus ėmimo meto, pavadinimu pradėjo vadinti patį derlių, plg. harvest „derlius, pjūtis“, o rudens pavadinimas autumn kilo iš prancūzų automne. Senovės anglams ruduo buvo metas, kai krinta lapai: anglų fall „ruduo“ iš pradžių reiškė „lapų kritimas“. Šis žodis neatskiriamas nuo veiksmažodžio fall „kristi“, kuris yra tos pačios indoeuropietiškos šaknies kaip ir mūsų pulti. Per anglų emigrantus žodis fall „ruduo“ pateko į Ameriką, o pačioje Anglijoje įsigalėjo skolinys iš prancūzų kalbos autumn.

Prancūzų kalbos žodžio šaknis yra lotynų autumnus, kurį senovės romėnai veikiausiai pasiskolino iš kadaise vidurio Italijoje gyvenusių etruskų.

Lietuviams ruduo – tai laikas, kai paruduoja laukai, medžių lapai. Tokį patį pavadinimą turi ir latviai. Jų rudens, kaip ir lietuvių ruduo, kilo iš spalvos pavadinimo, plg. lietuvių rudas, latvių ruds.

Manoma, kad baltai tą rudens periodą, kai pjaunami javai, galėjo vadinti vienu vardu, o vėlesnį, kai pradeda ruduoti lapai, kitu. Vėliau vakarų baltai (prūsai) apibendrino vienokį, o rytų baltai (lietuviai, latviai) kitokį pavadinimą.

Šaltinis – A. Sabaliauskas „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ (Vilnius, 1994)

Ar žinote daugiau lietaus pavadinimų?

Lietaus būna visokio. „Lietuvių kalbos žodyne“ užrašyta apie dvidešimt smulkaus lietaus pavadinimų: druokena, druoklys,(-dulksma (-as), dulksna (-as), dulksnis (-ys), miglius, myglius, purkšlė, purkšlys, purkšna, purkštas, purškalas, purškulys, purškutė, purškutis. Gausu ir deminutyvinių formų: lietučiukas, lietelis, lietukas, lietutelis, lietulis, lietutis, lytutis, lytužis.

Kartais lietus labai laukiamas: Bus lytaus kaip saldžio pieno (daug, gero, šilto lietaus) (Šatės); Lietaus reikia kaip druskos in puodą (Kruonis).

Kartais nuspėjamas: Į vakarą turbūt lietaus bus: kregždės tik laksto pačioj pažemėj (Surviliškis); Jei gandrai naktį kalena snapais, būs lytaus (Kražiai); Kumet volungė gieda, į trečią dieną lytaus būs (Viekšniai); Krupės papamačiūs kurka priš pytų (Plateliai); Mašalai kanda kaip pasiutę turbūt prieš lietų (Daukšiai); Kad lydeka išsikelia į viršų, bus lietaus (Surviliškis); Jei mėsa, lašiniai rasoja – bus lietaus (Šakyna); Noris miego – bus lietaus (Dusetos); Prieš lietų tai tankiausia vakaruos saulė brenda debesin (Antalieptė).

Kartais atvirkščiai – jo nesitikima: Šįryt didelės rasos buvo, nebus lytaus (Skirsnemunė); Žiogai gieda – reikėtų nelyti (Šatės); Nelis – vištos po stogu bėga (Žalioji), Vaivorykštis ant dangaus – neblys (Pajūris).

Smarkus lietus ne tik lyja, dar ir merkia, pila, pliaupia, telžia, žliaugia, žliogia, žliuga, žliugina, žliunga; pliaupia kaip iš dūdų, lyja kaip iš maišo, kaip iš kibiro, kaip ant šunies, kaip ant sauso šieno, lyja pilnu lašu.

Parengta pagal A. Genelytės straipsnį

„Kada druoklys ims puršktelioti“

(GK, 2006, Nr. 5, p. 17–19)

Pavasario šventės

Užgavėnės (seniau Ragučio šventė) – sena visoje Europoje žinoma šventė, kurios paskirtis – triukšmingai išvyti žiemą ir prišaukti pavasarį. Kaip ir visi švenčių pavadinimai, Užgavėnės rašytina didžiąja raide. Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių gavėti (silpti) ir gautis (pvz., žemė gaunasi iš po žiemos miego).

Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsėdžio diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Be įvairių kiaulienos patiekalų, buvo būtini blynai ir spurgos (ne pončkos, pončkai, pončkutės). Kartais kyla klausimų ir painiavos dėl sąvokų blynas ir sklindis. Abu šie žodžiai vartotini, o jų reikšmės labai panašios:

Blỹnas (2) – keptuvėje kepamas plonas valgis, sklindis, pvz., bulviniai, miltiniai blynai. Kepa blynùs.

Skliñdis (2) – blynas, pvz., bulviniai, miltiniai blynai. Kepa sklindžiùs.

„Prieš tam tikrą laiką blynai buvo siūlomi keisti sklindžiais. Bet sklindžiai į plačiąją vartoseną neįėjo ir blynų neišstūmė. Kulinarai vartoja abu žodžius ir jais vadina skirtingus valgius. Vadinasi, nėra ko bijotis žodžio blynai.“ (A. Pupkis „Mūsų kalbos“ 4 sąs., 1969 // Miliūnaitė R. „Tobulos kalbos ilgesys, akmenėliai ir rieduliai“, 2009, Nr. 4, p. 17).

Blynų esama įvairių – tiek miltinių (įvairių rūšių miltų), tiek kepamų iš daržovių (pvz., bulvių) – o kai kurios jų rūšys turi nusistovėjusius pavadinimus. Tam tikra blynų, arba sklindžių, rūšis – lietiniai (ne naliesnikai, nalesnikai). Jie daromi liejant skystą tešlą per visą keptuvę, vyniojami su mėsa, varške ar kitokiu įdaru. Vaikų (ir ne tik) mėgstami širdies pavidalo blynai gali būti vadinami čirviniais blynais. Taip juos vadina pietų ir vakarų aukštaičiai („Lietuvių kalbos žodyne“, t. 2, 1969, teikiama čirvo reikšmė – „toks širdies formos sklindis“). Kitose tarmėse tokios formos blynai dar vadinami širdelėmis. Šiais laikais paplitęs blynų pavadinimas – krepai. Čia ne simbolinis pavadinimas, o neišverstas prancūziškas žodis crêpe. Rašytina lietiniai, blyneliai (su įdaru), prancūziški lietiniai ar pan.

Kitą dieną po Užgavėnių prasideda gavėnia. Tai septynių savaičių pasninkas ir atgailos laikas nuo Užgavėnių iki Velykų (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Gavėnia yra laikotarpio pavadinimas, o ne šventė, todėl rašoma mažąja raide (kaip ir adventas, pasninkas, ramadanas). Šis žodis į lietuvių kalbą atėjo iš baltarusių kalbos – plg. brus. гaвeннe (Lietuvių kalbos žodynas). Kaip ir kai kurie kiti skoliniai, pvz., gryčià, seklyčià, koplyčià, šis yra 2-osios kirčiuotės: gavėnià, gavė̃nios, gavė̃niai, gavė̃nią, gavėnià, gavė̃nioje.

Pasibaigus gavėniai, švenčiamos šv. Velykos. Etimologiškai pavadinimas siejamas su brus. вялiк (дзeнь). Dažnai kyla klausimas, kaip rašyti trumpinį šv. Sutrumpinimas šv. neįeina į šventės pavadinimą, todėl paprastai rašomas mažąja raide: šv. Velykos. Stilistiškai didžiosios raidės vartojimas įmanomas, ypač religinio pobūdžio tekstuose.

Primintina, kad sveikinimai su prielinksnio su konstrukcijomis (pvz., Sveikinu su Velykomis!) paplito dėl rusų kalbos įtakos, o lietuviams įprastesni, pvz., Sveiki sulaukę šventų Velykų!Beje, žodis šventas, kaip minėta, neįeina į šventės pavadinimą ir nėra būtinas. Todėl tikrai ne klaida vartoti švenčių pavadinimus be minėtojo žodžio, pvz., Atėjus krikščionybei, mūsų protėvių švenčiama gamtos atbudimo šventė Velykos sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

Sveikindami artimuosius ir draugus, šventės pavadinimą kirčiuokime taisyklingai: Velýkosyra 1-osios kirčiuotės, taigi Velýkų, Velýkoms, Velýkas, Velýkomis... Tiesa, tarmėse šis pavadinimas fiksuotas ir kaip 2-osios kirčiuotės: Velỹkos, Velykàs..., bet tai nenorminis kirčiavimas.

Šaltiniai: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos žodynas, Vikipedija

Informacija atnaujinta: 2022.06.16 09:40