Bobų ar indėnų vasara?

Giedros, šiltos ankstyvojo rudens dienos lietuviškai vadinamos ne indėnų (plg. angl. Indian summer), o bobų vasara. Rugsėjo 21-oji nuo seno Lietuvoje laikyta bobų vasaros pradžia (tęsiasi iki 29 d.). Primintina, kad bobų vasara rašytina be kabučių.

Minėtą laikotarpį bobų vasara vadina tik rytų slavai, lietuviai, vokiečiai (Altweibersommer). Šiaurės Amerikoje toks laikotarpis paprastai vadinamas indėnų vasara (Indian summer). Pirėnuose, Italijoje ir Prancūzijoje – šv. Martino vasara(it. Estate di San Martino, galis. Veraniño de San Martiño, portug. Verão de São Martinho), Bulgarijoje ir Serbijoje –čigonų vasara, Čekijoje – voratinklių vasara. Latviai išsaugojo seną gražų žodį atvasara, kuris reiškia sugrįžusi vasara.

Vienas iš populiarių aiškinimų, kodėl šis metas vadinamas bobų vasara, – tai paskutinės metų dienos, kada senos moterys gali pasišildyti saulėkaitoje. Tačiau anot tautosakininkų ir filologų, bobų vasara susijusi ne su bobomis, o su „bobais“ – taip liaudiškai buvo vadinami didoki vorai, rudenėjančiose pievose mezgantys besiplaikstančius voratinklius.

Šaltiniai: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas, Vikipedija

Šis tas apie žiemos sportą

Ledrogėmis arba burinėmis rogėmis, ne bujeriais, vadintinos slysti ledu iškėlus bures pritaikytos burinės rogės arba burinė valtis su pačiūžomis. Sniegu arba ledu šliuožiančios rogės, kurias varo oro sraigtas, vadinamos aerorogėmis.

Snieglentė, ne snoubordas (plg. angl. snowboard; dar plg. riedlentė) yra abiejuose galuose išlenkta slidė su pavaža.

Slidė su šiek tiek riestais galais šliuožti vietove be vėžių per purų sniegą arba leistis nuokalnės trasa su vartais ir daryti akrobatines figūras vadinama ne monoslide (plg. angl. monoski), o vienslide.

Varinės rogės leistis specialia kalno trasa, slidžių ir rogių hibridas – prie trijų slidžių pritaisytas dviračio tipo rėmas su balneliu ir vairu, vadinamos slidrogėmis, ne skibobu (plg. angl. skibob). Skibobu nevadintinas ir slidrogių sportas – leidimasis nuo kalno slidrogėmis.

Laisvojo stiliaus slidinėjimo kalnų slidėmis trijų sporto rungčių šaka: gūbrinis, slidžių baletas ir akrobatiniai šuoliai nuo tramplyno vadinami akrobatiniu slidinėjimu, ne svetimybe iš anglų kalbos fristailu (plg. angl. free style).

Gūbrinis, arba kitaip mogulas, – greitas, techniškai taisyklingas leidimasis nuo gūbriuoto kalno slidėmis. Leisdamasis slidininkas atlieka du kuo sudėtingesnius šuolius nuo trasoje įrengtų nedidelių tramplynų.

Parengta Vilmos Zubaitienės pagal „Sporto terminų žodyną“, Vilnius, 2002

Kalėdų ir Naujųjų metų belaukiant

Artėjant gražiausioms metų šventėms, vertėtų pamąstyti ne tik apie tai, ką padovanosime artimiesiems ar kur sutiksime naujus metus, bet ir kaip pasveikinsime sau brangius žmones, draugus, kolegas. Sveikinti ir sulaukti sveikinimų bus maloniau, jei nereikės sukti galvos, kaip pasveikinti tinkamai ir išvengti tam tikrų kalbos klaidų. Norėdami Jums padėti, pateikiame būdingiausių klausimų ir atsakymų sąrašą.

1. Didžiąja ar mažąja raide rašyti trumpinį šv. šventės pavadinime?

Prie švenčių pavadinimų Kalėdos, Velykos, trumpinys šv. rašomas mažąja raide, nes nelaikomas tikrinio vardo sudedamąja dalimi (neįeina į šventės pavadinimą), tačiau stilistiniais sumetimais (ypač religinio pobūdžio tekstuose) pavartota didžioji raidė ne klaida.

2. Kaip reikėtų taisyklingai rašyti „Naujieji Metai“, „Naujieji metai“ ar „naujieji metai“?

Švenčių ir išskirtinės reikšmės renginių pavadinimų tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, taigi šventės pavadinimas yra Naujieji metai.

3. Kiek didžiųjų raidžių šventės pavadinime „Trys karaliai“?

Pagal bendrąsias rašybos taisykles tik pirmasis šventės pavadinimo žodis rašytinas didžiąja raide – Trys karaliai. Abi didžiosios raidės (Trys Karaliai) galėtų būti rašomos stilistiniais sumetimais (Karaliai yra religiniai personažai).

4. Kaip kirčiuoti šventės pavadinimą „Kalėdos“?

Kristaus gimimo šventė Kalė̃dos yra 2-osios kirčiuotės, taigi Kalė̃dų, Kalė̃doms, Kalėdàs, Kalė̃domis...

5. Didžiąja ar mažąja raide rašyti žodį „adventas“ ir kaip jį kirčiuoti?

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ rašoma: „adventas bažn. keturių savaičių laikotarpis prieš Kalėdas“. Kadangi tai ne šventės, o laikotarpio pavadinimas, žodis adventas rašomas mažąja raide. Žodis adveñtas yra 2 kirčiuotės, taigi adveñtas, adveñto, adveñtui, adveñtą, adventù...

6. Ar vartotini žodžiai „plotkelis (plotkelė)“, „plotka“?

Kūčių vakaras pradedamas laužant kalėdaičius – švęstus paplotėlius, ne plotkelius, plotkeles ar plotkas (lenk. opłatek, brus. аплатка).

7. Kuo keistinas žodis „šližikas“ („sližikas“)?

Šližikas (sližikas) (plg. lenk. slizyk) yra prėskutis arba kūčiukas. El. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama žodžioprėskutis reikšmė – „Kūčių valgis, kepinukas, valgomas su aguonų pienu“. Ketvirtoje „Kalbos patarimų“ knygelėje „Leksika: skolinių vartojimas“ teikiami nevartotinos svetimybės šližikas (sližikas) pakaitai: kūčiukas, prėskutis.

8. Ar tiesa, kad turi būti tik „Kalėdų Senelis“, o ne „Kalėdų Senis“?

Yra nuomonių, esą Kalėdų Senis laikytinas bendrinei kalbai neteiktinu hibridu. Jis siejamas su tarybiniais metais švęstų Naujųjų metų tradicijomis, plg. šventės personažą Senis Šaltis (rus. Дед Мороз). Teigta, kad lietuvių kalboje senis turįs neigiamą, niekinamą atspalvį. Nuomonė, esą bendraujant su vaikais būtina vartoti malonines mažybines formas, taip pat niekuo nepamatuota.

Ir Kalėdų Senis, ir Kalėdų Senelis laikytini bendrinės kalbos norma ir abu yra vartotini. Kurį žodį (senį ar senelį) rinksimės, priklausys nuo mūsų tarmės, šeimos tradicijų ir kt. Abu personažo vardo variantai minimi ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“.

9. Ar taisyklinga sakyti „Kalėdos išpuolė šeštadienį“?

Ne, netaisyklinga. Veiksmažodis išpulti nevartojamas reikšmėmis: 1. „tekti, priderėti, prireikti, priklausyti“, pvz., Užmokėk jam, kiek išpuola (taisoma pridera, priklauso); 2. „pasitaikyti“, pvz., Kalėdos pernai išpuolė (taisoma pasitaikė) gražios. Taigi, reikėtų sakyti Kalėdos pasitaikė šeštadienį.

10. Kada vartoti „Kalėdų“, o kada „kalėdinis“?

Labai aiškiai pasakyti, kada vartoti kilmininko formą, o kada priesagos -inis, -ė būdvardį, gana sunku. Dažnai tam tikri žodžių Kalėdų, kalėdinis, -ė vartojimo atvejai yra subtilūs. Nuo seno buvo įprasta vartoti kilmininko formą, pvz.: rudens atostogos, gimtadienio dovana, Velykų rytas, taip pat ir Kalėdų atostogos, tad tais atvejais, kai nusakomas tam tikras daiktas ar konkretus veiksmas, skirtas tik tai konkrečiai šventei – Kalėdoms, teiktina kilmininko forma, pvz.: Kalėdų pyragas, Kalėdų eglutė, Kalėdų dovanos, Kalėdų Senelis, Kalėdų staigmena, Kalėdų atvirukas, Kalėdų koncertas,Kalėdų žaidimas ir pan.

Tais atvejais, kai kalbama apie Kalėdoms skirtą, bet kitu laiku vykstantį veiksmą, pvz., kalėdinis žaidimas gali būti žaidžiamas ne tik per Kalėdas, kalėdine staltiese užtiesti stalą galime ir po Kalėdų ir t. t., arba kai atsiranda dviprasmybių, pvz.: Kalėdų prekyba, Kalėdų nuolaida, Kalėdų mugė ir kt., labiau tinka priesagos -inis, -ė būdvardis kalėdinis, -ė (kalėdinė prekyba, kalėdinė nuolaida, o vietoj Kalėdų išpardavimas – kalėdinis išpardavimas ir pan.).

Labai svarbu, kad patys vartotojai nepamirštų, kad būdvardis kalėdinis, -ė ne visada gali pakeisti kilmininką, antra vertus, ne visur tinka ir Kalėdos. Nelabai bus gerai, jei pradėsime Kalėdas pardavinėti, taikyti joms nuolaidas ir pan.

11. Kaip taisyklingai pasveikinti?

Ne tik šnekamojoje kalboje plinta tokie sveikinimai, kaip Sveikinu su gimimo diena! Sveikiname su Naujaisiais metais! – kartais net veiksmažodis praleidžiamas: Su Kalėdomis! Su Naujaisiais metais! Tokie prielinksnio su junginiai paplito dėl rusų kalbos įtakos ir, deja, baigia išstumti lietuviškus pasakymus.

Bent kalbėdami viešai, rašydami laiškus, atvirukus, sveikinimus galėtume formuluoti kitaip, pvz.: Sveikiname sulaukusius auksinių vestuvių! Sveikinu grįžus iš kelionės! Daug kur tinka galininkas, pvz.: Sveikinu gimimo dieną! Galimas vartoti ir daiktavardis proga: Sveikiname apdovanojimo proga! Sveikinu Naujųjų metų proga!

Per didžiąsias šventes paprastai sakoma kilmininku: Sveiki sulaukę šventų Kalėdų! arba Linkiu tyro džiaugsmo Kalėdų šventėse! ir taip toliau.

Šaltinis – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas

 Nyderlandai, nyderlandiečiai, nyderlandų kalba

2013 m. gruodžio 2 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Žodyno pakomisės posėdyje svarstytas Europos Sąjungos leidinių biuro klausimas dėl oficialiojoje vartosenoje nebetinkamų (nors lietuvių kalboje iš tradicijos vartojamų) pavadinimų Olandija, olandas, olandiškas, olandų kalba ir pan.

Valstybių pavadinimų sąraše (patvirtintame Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1995 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 48 „Dėl valstybių pavadinimų“) greta oficialaus ilgojo pavadinimo Nyderlandų Karalystė buvo teikiami du trumpieji pavadinimai. Pakomisė pasiūlė Kalbos komisijai juos sukeisti vietomis ir pirma teikti oficialesnį Nyderlandai, pagrečiui – tradicinį Olandija. Pakeitimas priimtas Kalbos komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. N-13 (149), žr. interneto svetainėje aktualią redakciją skyriuje Svetimvardžiai. Valstybių ir jų sostinių pavadinimai.

Valstybių gyventojų pavadinimų sąraše (patvirtintame Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2008 m. spalio 2 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-6) buvo teikiamas pavadinimas olándas, -ė (taip pat visada galimas sudėtinis pavadinimas – Nyderlandų gyventojas, -a arba Nyderlandų Karalystės gyventojas, -a). Pakomisė pasiūlė Kalbos komisijai teikti du pavadinimus – nyderlandietis, -ė ir olandas, -ė. Pakeitimas priimtas Kalbos komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-16, žr. interneto svetainėje aktualią redakciją skyriuje Svetimvardžiai. Valstybių gyventojų pavadinimai.

Nyderlandų Karalystės gyventojų pavadinimas nyderlandiečiai nėra naujas. Pagrečiui su tradiciškesniu pavadinimu olandai jis teiktas vadinamojoje bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“, teikiamas ir naujausioje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (t. 16, p. 723).

Kalbų pavadinimai Kalbos komisijoje yra svarstyti kitų institucijų teikimu. Dažniausiai vartotas pavadinimas olandų kalba. Tačiau greta tradicinio valstybės pavadinimo Olandijos pradėjus vartoti pavadinimą Nyderlandai jau keliolika metų kalbama ir apie tikslesnį kalbos pavadinimą.

Arvydas Tamošaitis straipsnyje „Olandija ar Nyderlandai, olandų ar nyderlandų kalba?“ (Gimtoji kalba, 1998 Nr. 1, p. 26–31) atkreipė dėmesį, kad vadinamosios olandų ir flamandų kalbos iš tiesų yra šiaurinis ir pietinis tos pačios nyderlandų kalbos dialektai, pasiūlė Nyderlanduose ir Flandrijoje vartojamą kalbą vadinti nyderlandų kalba.

Vytauto Mažiulio knygoje „Pasaulio tautų kalbos“ (2001, p. 37–38) taip ir pavadinta – nyderlandų kalba, apibūdinta, kad ji šiuo metu turi du variantus, tai: 1) olandų kalba (apie 12 mln. žmonių – Olandijoje, kurioje dar yra apie 1 mln. fryzų) ir 2) jos tarmė – flamų (arba flamandų) kalba (apie 5,5 mln. žmonių Belgijoje, kurioje dar apie 5 mln. kalba prancūziškai).

Naujausiame leidinyje Zofijos Babickienės ir Reginos Venckutės „Kalbos mokslo pagrindai“ (2013, p. 256–257) tarp germanų kalbų taip pat nurodoma: „nyderlandų kalba (olandų ir flamų, kitaip – flamandų)“, paaiškinta, jog „skiriami du naujosios nyderlandų kalbos variantai – šiaurinis (olandų kalba, vartojama Nyderlandų Karalystėje) ir pietinis (flamų, arba flamandų, kalba, vartojama Belgijos Karalystėje).“

Taigi oficialiąją Nyderlandų valstybės kalbą, vieną iš ES kalbų, vadintume nyderlandų kalba. (Beje, tos šalies teritorijoje regioninės kalbos statusą turi fryzų kalba.)

Tad „ES institucijų leidinių rengimo vadove“ siūloma vartoti pavadinimus Nyderlandų Karalystė, Nyderlandai, nyderlandiečiai, nyderlandų kalba (oficialioji valstybės kalba, viena iš ES), tačiau laisvesnėje vartosenoje ir toliau galimi tradiciniai pavadinimai Olandija ir olandai, olandų kalba.

Atkreiptinas dėmesys į Panevėžio miesto partnerio Guso (Goes) pavadinimą. Anksčiau vartojome formą pagal tarimą Husas. Žodyne „Pasaulio vietovardžiai. Europa“, išleistame Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto 2006 m., nurodytas miesto pavadinimas lietuvių kalba – Gusas. Tad sakytume, kad į Panevėžį atvyksta oficialios Guso delegacijos ir nyderlandiečiai.

Panaudota informacija, parengta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotojos Aistės Pangonytės

Kaip ir kodėl įvairiose kalbose pavadintas ruduo?

Rudens pavadinimas indoeuropiečių kalbose labai įvairuoja. Vieną didelę grupę sudaro slavų kalbos, gotai ir mūsų giminaičiai senovės prūsai, plg. lenkų jesen, gotų asans „pjūties metas“, prūsų assanis „ruduo“. Gotų kalbos rudens pavadinimas geriausiai išlaikė pirminę žodžio reikšmę „laikas, kai pjaunami javai“.

Manoma, kad vokiečių kalbos rudens pavadinimo der Herbst ir senosios anglų kalbos haerfest pirminė reikšmė buvusi „pjūties, derliaus ėmimo metas“. Šie žodžiai toliau sietini su indoeuropiečių kalbų žodžiais, kurių pirminė reikšmė susijusi su veiksmažodžių pjauti.

Anglai senuoju rudens, t. y. derliaus ėmimo meto, pavadinimu pradėjo vadinti patį derlių, plg. harvest „derlius, pjūtis“, o rudens pavadinimas autumn kilo iš prancūzų automne. Senovės anglams ruduo buvo metas, kai krinta lapai: anglų fall „ruduo“ iš pradžių reiškė „lapų kritimas“. Šis žodis neatskiriamas nuo veiksmažodžio fall „kristi“, kuris yra tos pačios indoeuropietiškos šaknies kaip ir mūsų pulti. Per anglų emigrantus žodis fall „ruduo“ pateko į Ameriką, o pačioje Anglijoje įsigalėjo skolinys iš prancūzų kalbos autumn.

Prancūzų kalbos žodžio šaknis yra lotynų autumnus, kurį senovės romėnai veikiausiai pasiskolino iš kadaise vidurio Italijoje gyvenusių etruskų.

Lietuviams ruduo – tai laikas, kai paruduoja laukai, medžių lapai. Tokį patį pavadinimą turi ir latviai. Jų rudens, kaip ir lietuvių ruduo, kilo iš spalvos pavadinimo, plg. lietuvių rudas, latvių ruds.

Manoma, kad baltai tą rudens periodą, kai pjaunami javai, galėjo vadinti vienu vardu, o vėlesnį, kai pradeda ruduoti lapai, kitu. Vėliau vakarų baltai (prūsai) apibendrino vienokį, o rytų baltai (lietuviai, latviai) kitokį pavadinimą.

Šaltinis – A. Sabaliauskas „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ (Vilnius, 1994)

Ar žinote daugiau lietaus pavadinimų? 

Lietaus būna visokio. „Lietuvių kalbos žodyne“ užrašyta apie dvidešimt smulkaus lietaus pavadinimų: druokena, druoklys,(-dulksma (-as), dulksna (-as), dulksnis (-ys), miglius, myglius, purkšlė, purkšlys, purkšna, purkštas, purškalas, purškulys, purškutė, purškutis. Gausu ir deminutyvinių formų: lietučiukas, lietelis, lietukas, lietutelis, lietulis, lietutis, lytutis, lytužis.

Kartais lietus labai laukiamas: Bus lytaus kaip saldžio pieno (daug, gero, šilto lietaus) (Šatės); Lietaus reikia kaip druskos in puodą (Kruonis).

Kartais nuspėjamas: Į vakarą turbūt lietaus bus: kregždės tik laksto pačioj pažemėj (Surviliškis); Jei gandrai naktį kalena snapais, būs lytaus (Kražiai); Kumet volungė gieda, į trečią dieną lytaus būs (Viekšniai); Krupės papamačiūs kurka priš pytų (Plateliai); Mašalai kanda kaip pasiutę turbūt prieš lietų (Daukšiai); Kad lydeka išsikelia į viršų, bus lietaus (Surviliškis); Jei mėsa, lašiniai rasoja – bus lietaus (Šakyna); Noris miego – bus lietaus (Dusetos); Prieš lietų tai tankiausia vakaruos saulė brenda debesin (Antalieptė).

Kartais atvirkščiai – jo nesitikima: Šįryt didelės rasos buvo, nebus lytaus (Skirsnemunė); Žiogai gieda – reikėtų nelyti (Šatės); Nelis – vištos po stogu bėga (Žalioji), Vaivorykštis ant dangaus – neblys (Pajūris).

Smarkus lietus ne tik lyja, dar ir merkia, pila, pliaupia, telžia, žliaugia, žliogia, žliuga, žliugina, žliunga; pliaupia kaip iš dūdų, lyja kaip iš maišo, kaip iš kibiro, kaip ant šunies, kaip ant sauso šieno, lyja pilnu lašu.

Parengta pagal A. Genelytės straipsnį

„Kada druoklys ims puršktelioti“

(GK, 2006, Nr. 5, p. 17–19)

Pavasario šventės

Užgavėnės (seniau Ragučio šventė) – sena visoje Europoje žinoma šventė, kurios paskirtis – triukšmingai išvyti žiemą ir prišaukti pavasarį. Kaip ir visi švenčių pavadinimai, Užgavėnės rašytina didžiąja raide. Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių gavėti (silpti) ir gautis (pvz., žemė gaunasi iš po žiemos miego).

Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsėdžio diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Be įvairių kiaulienos patiekalų, buvo būtini blynai ir spurgos (ne pončkos, pončkai, pončkutės). Kartais kyla klausimų ir painiavos dėl sąvokų blynas ir sklindis. Abu šie žodžiai vartotini, o jų reikšmės labai panašios: 

Blỹnas (2) – keptuvėje kepamas plonas valgis, sklindis, pvz., bulviniai, miltiniai blynai. Kepa blynùs.

Skliñdis (2) – blynas, pvz., bulviniai, miltiniai blynai. Kepa sklindžiùs.

„Prieš tam tikrą laiką blynai buvo siūlomi keisti sklindžiais. Bet sklindžiai į plačiąją vartoseną neįėjo ir blynų neišstūmė. Kulinarai vartoja abu žodžius ir jais vadina skirtingus valgius. Vadinasi, nėra ko bijotis žodžio blynai.“ (A. Pupkis „Mūsų kalbos“ 4 sąs., 1969 // Miliūnaitė R. „Tobulos kalbos ilgesys, akmenėliai ir rieduliai“, 2009, Nr. 4, p. 17).

Blynų esama įvairių – tiek miltinių (įvairių rūšių miltų), tiek kepamų iš daržovių (pvz., bulvių) – o kai kurios jų rūšys turi nusistovėjusius pavadinimus. Tam tikra blynų, arba sklindžių, rūšis – lietiniai (ne naliesnikai, nalesnikai). Jie daromi liejant skystą tešlą per visą keptuvę, vyniojami su mėsa, varške ar kitokiu įdaru. Vaikų (ir ne tik) mėgstami širdies pavidalo blynai gali būti vadinami čirviniais blynais. Taip juos vadina pietų ir vakarų aukštaičiai („Lietuvių kalbos žodyne“, t. 2, 1969, teikiama čirvo reikšmė – „toks širdies formos sklindis“). Kitose tarmėse tokios formos blynai dar vadinami širdelėmis. Šiais laikais paplitęs blynų pavadinimas – krepai. Čia ne simbolinis pavadinimas, o neišverstas prancūziškas žodis crêpe. Rašytina lietiniai, blyneliai (su įdaru), prancūziški lietiniai ar pan.

Kitą dieną po Užgavėnių prasideda gavėnia. Tai septynių savaičių pasninkas ir atgailos laikas nuo Užgavėnių iki Velykų (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Gavėnia yra laikotarpio pavadinimas, o ne šventė, todėl rašoma mažąja raide (kaip ir adventas, pasninkas, ramadanas). Šis žodis į lietuvių kalbą atėjo iš baltarusių kalbos – plg. brus. гaвeннe (Lietuvių kalbos žodynas). Kaip ir kai kurie kiti skoliniai, pvz., gryčià, seklyčià, koplyčià, šis yra 2-osios kirčiuotės: gavėnià, gavė̃nios, gavė̃niai, gavė̃nią, gavėnià, gavė̃nioje. 

Pasibaigus gavėniai, švenčiamos šv. Velykos. Etimologiškai pavadinimas siejamas su brus. вялiк (дзeнь). Dažnai kyla klausimas, kaip rašyti trumpinį šv. Sutrumpinimas šv. neįeina į šventės pavadinimą, todėl paprastai rašomas mažąja raide: šv. Velykos. Stilistiškai didžiosios raidės vartojimas įmanomas, ypač religinio pobūdžio tekstuose.

Primintina, kad sveikinimai su prielinksnio su konstrukcijomis (pvz., Sveikinu su Velykomis!) paplito dėl rusų kalbos įtakos, o lietuviams įprastesni, pvz., Sveiki sulaukę šventų Velykų! Beje, žodis šventas, kaip minėta, neįeina į šventės pavadinimą ir nėra būtinas. Todėl tikrai ne klaida vartoti švenčių pavadinimus be minėtojo žodžio, pvz., Atėjus krikščionybei, mūsų protėvių švenčiama gamtos atbudimo šventė Velykos sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

Sveikindami artimuosius ir draugus, šventės pavadinimą kirčiuokime taisyklingai: Velýkos yra 1-osios kirčiuotės, taigi Velýkų, Velýkoms, Velýkas, Velýkomis... Tiesa, tarmėse šis pavadinimas fiksuotas ir kaip 2-osios kirčiuotės: Velỹkos, Velykàs..., bet tai nenorminis kirčiavimas.  

Šaltiniai: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos žodynas, Vikipedija