Birželio 4 d. 17.30 val. prie Bendruomenių rūmų (šalia Nevėžio) vyks iškilminga Šiauliuose gyvenančio panevėžiečio dizainerio Viliaus Purono dovanos gimtajam miestui įteikimo ceremonija. Panevėžį papuoš dar vienas traukos objektas – „Panevėžio vėžio“ meninė metalo lankstinių kompozicija (metalo meistras Zigmantas Kazlauskas).

             Kaip šį kūrinį pristato pats V.Puronas? Pateikiame kelias mintis.

            ...Anuomet, senais senais laikais, dar tada, kai lingvistų nebuvo, dabartinės Senamiesčio gatvės grindiniu ėjo du ponu. Apačioje mėnulio šviesoje tyliai sroveno bevardė upė, kurioje kažkodėl vėžiai baisiai nesiveisė. Ir atsitik tu man! Kažkur iš tamsos išniro milžiniška žnypliuota pamėklė tarsi akibrokštas gamtai, tiems dviem ponams ir vietovės tradicijai. „Pane, vėžys!“, – sušuko vienas. „Ne, vėžis...“ – suabejojo antrasis. O pamėklė pranyko paupio miglose ir krūmynuose. Taip atsirado Panevėžys ir Nevėžis, labai puošiantys Lietuvą. Atstovaujantys Aukštaitijai ir viso pasaulio pažangiajai žmonijai.  

Tokią vietovardžio ir hidronimo atsiradimo istoriją privalo žinoti bet kuris panevėžietis. Kad jo žinios niekam nebekeltų abejonių, buvo sukurtas šis meninis akcentas iš keturių asmenybių: vėžio milžino pamėklės, dviejų ponų – optimisto ir skeptiko, seniūno su rimbu ir stendu, kuriame išdėstyta aukščiau papasakota istorija su įspėjimu, dvelkiančiu gamtosauga: naktį Nevėžyje maudytis draudžiama, nes galima išgąsdinti vėžio milžino pamėklę, tebegyvenančią upėje bei mumyse. Neklaužadų laukia seniūno rimbas, draudžiamas LR įstatymų.

             Verta prisiminti, kad pirmoji Panevėžio senamiesčio galva, vaitas Lukošius Nalčikas, buvo didelis riaušius, nes XVI a. jo vardas kelis kartus yra paminėtas Upytės teismo knygose. Galutinai į Panevėžio istoriją jį įrašė begėdiškas poelgis, kada 1585 metais tokiu bizūnu jis iškaršė kailį savam klebonui, grįžusiam iš viešnagės pas vietos grietinėlę.

Istorinis miesto seniūnas paminėtas neatsitiktinai, nes šio keturių metalo asmenų meninio akcento atsiradimą inspiravo dabartinė Senamiesčio bendruomenės pirmininkė Marija Paraščiakienė, nė nežinodama, kad ji – šio komplekso atsiradimo mūza. 2012 metų antroje pusėje moterį užgriuvo rūpestėlis - bendruomenei buvo skirtas bene tūkstantis litų skelbimų lentai įsirengti. Neįsirengsi – vajergutėliau, pinigėliai pražus!

Skubos tvarka bei jos rūpesčio dėka atsirado dvi skelbimų lentos. Trečiosios nebereikėjo. Kur ją dėti? Negi išmesi? Teko jai pagaminti mūsų metalinį seniūną, kad jis bent turėtų kur savo kairę ranką atremti. Vėliau nuo jo kiek atokiau atsirado toji lingvistinė scenelė su vėžiu.

           „Panevėžio vėžio“ biografija įdomi ir kitais požiūriais. Šis akcentas – Šiaulių miesto dovana Panevėžiui – tokio precedento dar nebūta Lietuvos miestų istorijoje! Kaimynus šiandien tebesieja gimtadieniai: Šiauliai yra 777-erių, o Panevėžys – 510 metų. Be to, kaip neprisidėti prie Kultūros sostinės renginių?

               Neatsitiktinė ir toji po atokiau stovinčiais gluosniais atsiradusių penkių suoliukų grupelė. Tai Panevėžio sporto mokyklos-internato I laidos abiturientų, 1964 m. baigusių tą mokyklą, iniciatyvų ir nostalgijų produktas, akcentuotas akcentu „Nostalgija“. Suoliukai kviečia prisėsti buvusio klasės auklėtojo Vytauto Baliūno žodžiais, išskobtais metale...

...Kompleksas turės pergyventi tiek dabartines, tiek būsimąsias madas, asmenybes ir valdžias. Kūriniui nepageidautina pompastika, tinkanti reprezentacinėse miesto erdvėse. Meninio akcento gyvybę garantuos ne tik praeivių ar turistų žvilgsniai, bet ir vaikučiai su tėveliais, jaunavedžių kortežai ar šalia vyksiantys miesto renginiai. Vieta atsakinga.

Gyvenimas nustatys kūrinio tikrąją vertę, jo atsakomybę, būnant vienu iš miesto simbolių. Juk kūrinys turi tapti nematomas, kasdieniškas, savas savas kaip Nevėžis. Kaip pėsčiųjų tiltas ar už jo matomas buvusio Panevėžio mokyklos-internato, kuriame 1953-1964 m. mokėsi autorius, pastatas. Kaip kiekvieno mūsų biografijos dalelė, kaip mūsų šeimos narys.          

Ryšių su visuomene skyrius