Panevėžio miesto dailės galerijos Keramikos paviljone veikia antroji personalinė vilnietės Rimos Leipuvienės paroda „Vieneri metai“, kurioje eksponuojamas to paties pavadinimo keramikos darbų ciklas. Jis atskleidžia menininkės išgyvenimus ir įspūdžius, patirtus svečioje šalyje (Latvijoje) per ten praleistus kiek daugiau nei metus.

Vidine gelme ir susikaupimu dvelkiantys skulptūrinės keramikos darbai pasakoja apie įsiklausymą į naują aplinką ir savo pojūčius, sulėtėjusį gyvenimo ritmą, siekį vertinti šią akimirką, būti „čia ir dabar“. Kūrinius įkvėpė Latvijos pajūrio ir miškų reljefas, jų formose įžvelgta jūros bangos ketera, suskeldėjusi uola, akmuo, medžio kamieno žievė.

Savo kūrybinę strategiją R. Leipuvienė apibūdina kaip „dialogą su moliu“, kai molio luitas laisvai apdorojamas, transformuojamas, paverčiamas abstrakčiu, gamtai artimu dariniu, pasižyminčiu natūralumu, spontaniška raiška, improvizacija ir minties gelme.

Autorė ištikima savo kūrybos siekiui pasikliauti molio iškalbingumu ir formos asociatyvumu, kylančiu iš medžiagos specifikos, atlikimo būdo ir technologijos. Natūralumo įspūdį sustiprina asimetrija, atsitiktinumo efektai, kuriuos paryškina pigmentai ir medžio pelenų autorinės glazūros, kurios tarsi išsiveržusi lava užlieja dirbinio paviršių, lydosi, nevienodu sluoksniu pasklisdamos paviršiuje, įsiskverbia į nelygumus ir ertmes. Kūriniuose pajunti būties trapumo, bėgančio laiko, viltingos naujos pradžios pajautą.

Menininkei svarbus lengvumo, plevenimo erdvėje įspūdis, kurį sukelia statikos ignoravimas, formų komponavimas tarsi be stabilaus pagrindo. Toks neįkyrus, vos pastebimas jos įsiterpimas į tą neva savaimingą, tačiau vidinės intuicijos ir daug technologijos žinių reikalaujantį kūrinio atsiradimo procesą. Kūriniai atrodo be ypatingų pastangų atsiradę, tarsi iš pačios gamtos atėję, minimaliai paliesti žmogaus rankos.

Asmeninius kūrybos siekius R. Leipuvienė aiškina jai artimomis dzenbudizmo ir intuityvistinės filosofijos tiesomis. Jos darbuose galima įžvelgti pagrindinius dzen estetikos principus: formos asimetriją, paprastumą, asketišką didingumą, natūralumą, neapčiuopiamą gelmę, neapibrėžtumą, rimtį. Erdvinėse kompozicijoje nerasime griežto silueto ar taisyklingų linijų. Čia slypi savita estetika, poetinė metafora, harmonijos pojūtis, meditatyvumas.

Skirtingai nuo XX a. lietuvių keramikos klasikų, kurie žavėjosi rytietiška keramika dėl jos paprastumo ir vidinės giminystės su lietuvių liaudies menu, R. Leipuvienei Rytų keramika priimtina dėl vertybinių orientyrų ir giminingumo vidinėms nuostatoms – ieškoti įkvėpimo savo dvasios gelmėse, siekti bendrystės su gamta. Jai imponuoja konkretūs rytietiškos estetikos principai (tuštumos, harmonijos, pusiausvyros, natūralumo siekiai), kurių įtvirtinimo ji siekia savo kūryboje. Tokios rūšies menui svetimos įmantrybės, publikos šokiravimas paviršutiniškais efektais, todėl žiūrovas iškart pajunta gyvą kūrybos nervą, minties pulsavimą, sielos virpesius, tikrą ir išgyventą jausmą.

R. Leipuvienė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos darbai, praėję griežtus atrankos konkursus, eksponuojami svarbiose Lietuvos ir tarptautinėse konkursinėse keramikos parodose. Ankstesnė personalinė paroda „Iš nebūties“ 2018–2019 m. apkeliavo įvairius Lietuvos miestus, o 2019 m. pristatyta Daugpilio molio meno centre.

Paroda Dailės galerijos Keramikos paviljone veiks iki gegužės 29 d.

Parengė Komunikacijos skyrius